Mieli „abiturijantai“ (16)

Publikuota: 2020-08-09 Kategorija: Švietimas
Mieli „abiturijantai“
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ne, čia ne rašybos, ir ne korektūros klaida. Tai citata komentaro feisbuke prie straipsnio, kuriame siūloma išbandyti matematikos egzamino uždavinius. Viso komentaro citata štai: „Va,va tegul pasitikrina visi tie kurie rėkavo,kad abiturijantai dundukai,nemokšos,kad lengva ir kaip čia galima neišlaikyti.Tegul parodo ką sugeba.Ant kitų ,,važiuot"lengviausia“. Taip parašė šių metų abiturIEntė, kaip matyti iš jos viešų komentarų, pati auginanti moksleivę, ir šiemet išlaikiusi lietuvių kalbos egzaminą. Bent tuo ji giriasi...

Ši citata tik menkutis lašas vandenyne, rodantis mūsų švietimo realijas. Mokyklą paliko žmogus, nesugebantis jį patį apibūdinančio žodžio parašyti... Kokybė šviečia pro ausis, kaip sakant. Mandagiai priminus, kad šis žodis rašomas šiek tiek kitaip, žmogytis mane užblokavo. Bet klaidos neištaisė. Didžiuojasi ja, matyt. Tuo tarpu tarpukario gimnazistui viešai įvelti klaidą buvo didžiulė gėda.

Feisbukas, kaip ir skaitytojų komentarai, yra tiesiog temų ir faktų Klondaikas, kalbant apie beviltišką švietimo situaciją. Ir apie devalvuotas mūsų visuomenės vertybes.

Labai smagu būtų pamindyti nuospaudas vargšams dvyliktokams ir ant jų sukarti visus ožius. Tai jie, mūsų manymu, lindi iki išnaktų kompuose ir telefonuose, tai jie, pasakę tėvams, kad eina mokytis, šiuršia būriais maksimkėje ir durpynkėje. Tai jie nesimoko, tai jie...

Bet problema yra ne jie. Šie vargšai vaikai yra tik skaudi pasekmė. Aplankę savo bičiulių „euroremontuotus“ butus, pažiūrėkite jų knygų lentynas. Kai kuriuose butuose, namuose jų nerasite. Nereikia. O mes pykstame, kad vaikai neskaito. Mes reikalaujame, bet nieko jiems neduodame. Jei pasodiname pomidorą, tai lyg ir savaime suprantama jį laistyti, tręšti, parišti kuoliuką, formuoti. O štai vaikai, mūsų manymu, gali augti savaime.

Mes pykstame, kad auga beraščių karta. Kurią, prisipažinkime, augina tokių pat beraščių karta. Pereikite per 30-40 komentarų, kad ir po „Brydžių“ paskutiniuoju tekstu. Kai kurie jų yra labai iliustratyvūs, tiksliau, labai tipiniai. Pirmasis pastebėjimas: bent 10 proc. komentuotojų tekstą skaito iki pirmojo trigerio. Pamatė jį – pykštelėjo komentarą. O trigerius tekste mėtyti aš mėgstu kaip tik dėl to. Kiti, jei straipsnis apie ratus, būtinai pakomentuos apie batus. Vadinasi, nėra elementaraus susikaupimo ir gebėjimo skaityti (ką jau kalbėti, kad suprastų) tekstą. Trečioji, labiausiai man patinkanti, grupė yra tie, kurie sako, kad „per daug raidžiųׅׅ“. Negali pykti. Kai dirbau viešųjų ryšių specialiste, baisiausiai kliūdavo už kuriamus tekstus feisbukui. Mat jie vis būdavo per ilgi. „Daugiau trijų sakinių niekas neskaito“, – vis mėgdavo kartoti naujai iškepti šios srities a la „specialistai“. Į klausimą, kam viešoje erdvėje flūdinti tris per sekundę užmirštamus sakinius be esmės ir prasmės, paprastai šie jaunuoliai atsakydavo: „kad pamatytų“. O kam tas pamatymas be esmės reikalingas? Ir kartais labai norisi tuos „pamatymus“ atmatyt.

Mes tapome feisbuko postų ir žinučių karta. Kalbanti trumpiniais ir ikonėlėmis. Štai senovės egiptiečiai piešė hieroglifus: stilizuotas ikonėles. Apsukome istorijos ratą ir grįžome į civilizacijų priešaušrį. Oj kokia didelė laimė ir pažanga. Mes dėl tų ikonėlių vis barame vaikus. Bet pažiūrėkit, kiek suaugusiųjų postuose tų paveiksliukų pripaišaliota? O juk vaikai pavyzdžiu mokosi...

Pernai mūsų kieme kaimynų katė Vanilė vis auklėdavo savo mažąją Matildą. Mažiukė, kaip antra maža trispalvė uodegytė, visur sekiodavo motiną. Nemačiau, kad Vanilė būtų pusdienio miauzgimu auklėjusi savo atžalą ar mokiusi ją pelių gaudymo teorijos. Peles Matilda mokėsi gaudyti iš savo mamos: toji tempdavo kasdien po kelias, kad mažoji įgytų praktikos, kaip sugauti ir papjauti graužiką. Jei pernelyg įkyrėdavo ar išdykaudavo, Matilda kaip mat gaudavo letena per ausį – kačių teisės, matyt, gerokai kitokios nei žmonių. Ir per nepilną vasarą mažė išaugo į šaunią, drąsią ir puikiai medžiojančią katę. Lygiai taip ir vaikai mokosi iš savo tėvų. Ne veltui anksčiau būdavo garsios gydytojų, mokytojų, mokslininkų dinastijos.

Štai viena garsiausių Lenkijos mokslininkių Marija Sklodowska-Curie. Ši miela moteris yra dukart Nobelio premijos laureatė. Jos vyras Pjeras Curie yra taip pat Nobelio premijos laureatas. Ir jų vyresnioji dukra Irene su vyru Frederiku Joliot-Curie taip pat Nobelio premijos laureatai. Ir šios šeimos vaikai taip pat mokslininkai. O dabar pasakykite, už ką ši šeimynėlė rinko Nobelio premijas? Nesufleruosiu, patys susirasite. Galiu tik pasakyti, kad Marija Sklodowska-Curie savo gimtąją Lenkiją įamžino Mendelejevo lentelėje.

Mus kuria aplinka. Mūsų šeimos ratas. Mūsų perskaitytos knygos, dalyvavimai pokalbiuose, diskusijose. Jei mažasis tai girdi, jis mokosi sklandžiai reikšti mintis, argumentuoti, plėtoti akiratį, vaizduotę. Jei vietoj knygų lentynoje dulka plastmasiniai meškiai, jei mamos feisbuko vardas Nika gelynei nagučei ar tėčio leksika kupina keiksmažodžių, o žodynas skurdus, tai ir mažiai kitaip nekalba. Štai jau dviejose mano pažįstamų šeimose ikimokyklinukams pripažinti raidos sutrikimai. Užtenka pusvalandžio suprasti, kodėl. Kalba yra intelekto rodiklis. Kai mažylis ima kalbėti, sparčiai formuojasi jo atmintis, jis ima žinias iš pasaulio gerti it kempinė. Prisipažinkite, kaip užknisdavo tie amžini „kodėl?“ Tėvai (kurie yra bedarbiai ir sėdi namuose kiaurą dieną), su savuoju vaiku bendrauti tiesiog neturi laiko: juk feisbukas liktų neskaitytas, žaidimai nežaisti... Gyvenimo mokytoju tiems vargo mažyliams abiem atvejais tapo senas telefonas sudaužytu stikliuku, kiaurą parą grojantis youtubės filmukus. Bėda ta, kad toks bendravimas labai jau vienpusis: ekranas pypsi ir žybsi, bet... Jis neatsakinėja į klausimus. Todėl nereikia stebėtis, kad ketverių-penkerių mažiai su pasauliu bendrauja... mykimu. Nes pypsėti ir žybsėti nesugeba...

Pakontroliuokime savo aplinką. Paklauskime savęs, ką girdi ir mato aplink mus esantys vaikai. Jei knygas be paveiksliukų mažius pamato tik mokykloje, tai kodėl pykstame ant jo, kad nenori skaityti? Jeigu šeimoje pasakotojas ir mokytojas yra youtube ir televizorius, tai ir kalbama jų kalba. Jei mama ir tėtis tesurezga tik tris sakinius, o ir tuos su klaidomis, tai į ką lygiuotis mažiukui? Jei tėvams klasikinės muzikos koncertas yra keiksmažodis, tai kiek jų vaikas, per prievartą nutemptas „muzikalkėn“, kankins vargšą instrumentą? O juk vos prieš šimtą metų inteligentų šeimoje buvo normalu groti bent vienu instrumentu. Ir dauguma klasikinių muzikos kūrinių buvo prieinami eiliniams salono muzikuotojams. O dabar muzikuojama klaviatūromis.

Ir mokykla koja kojon su šeima žengia vaizduotės ir akiračio susinimo link. Pažiūrėkite, prie ko pratinami mažiai nuo pirmųjų klasių? Prie pratybų. Vadovėliai verti keiksmažodžių. Fragmentiški ir nenuoseklūs. Ir, žinoma, testai. Kuriuose klausimai dažnai tokio lygio: „Ar tik ne voltmetru matuojama įtampa“. Ir va taip striuokt pastriuokt per testus, per fragmentiškus gabalus praliuoksima visi dvylika metų. Dar didesnis pastriuokizmas yra tai, kad mūsų moksleiviai per metus praleidžia neįsivaizduojamą skaičių pamokų. Tėvams dėl to galvos neskauda. Štai viena lietuvių emigrantų šeima skundėsi, kad Anglijoje jų šeimą mokykla apskundė vaikų teisėms už visišką nieką: vaiką išsivežė savaitės atostogoms į Lietuvą mokslo metų metu. Mokyklai „negrojo“, kad prieš kelis mėnesius nupirkti pigiausi bilietai, kad labai labai reikia. Tėvų atostogos ir įgeidžiai – ne priežastis griauti mokymo procesą.

 O pas mus jau ir taip fragmentiškose programose ištisų savaičių „dingimai“ sukelia reiškinį, kurį dėstytojai vadina „fazių skirtumu“. Fazių skirtumo reiškinio esmė: studentas eina laikyti egzamino su ausinėmis. Jis turi ne tik pranešti diktuotojui, kokius klausimus dėstytojas uždavė, bet ir stebėti, kad pastarasis nepastebėtų „pagalbinių priemonių“. Tuo metu, kai egzaminą laikantis asmuo dairosi, kurioj vietoj stovi ir ką veikia dėstytojas, jo pagalbininkas, žinoma, diktuoja toliau. O rašantysis nespėja visko užsirašyt ir dingsta gabalai teksto. Kadangi studentas yra visiškas „žlabas“ ir tokių spragų savarankiškai neužpildo, tai dėstytojas gauną darbą, kuriame klausimas atsakytas niekuo tarpusavyje nesusijusiais „gabalais“. Pauzė – gabalas – pauzė – gabalas dėstytojų žargonu ir vadinama „fazių skirtumu“. O dabar įsivaizduokite, kad visų mokomųjų dalykų žinios va tokios: „fazių skirtumai“. Taip ir išeina, kad moksleivis, kuris išmoko, kad K. Donelaitis yra lietuvių klasicizmo atstovas, laukia rašinio apie jį, bet jei istorijos egzamino klausime yra liepta nurodyti lietuvių klasicizmo autorių, K. Donelaičio jau neįrašo. Kodėl? Nes K. Donelaitis – tai lietuvių kalba, o prie ko čia istorija?

 Ir tuomet lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos brandos egzaminai, kurių esmė yra žmogaus mąstymo ir gebėjimų analizuoti, argumentuoti, patikra, virsta farsu. Kai gerai iškalus klišes, galima „pralįsti“. Ir vos dvi-trys dienos po egzamino jau save tituluoja „abiturijantai“.

Tarp tokių avigalvių ir pasipila amžini ginčai, kam matematikui istorija, o istorikui – matematika. Dauguma šiandienos mokslų nebėra (ir niekada nebuvo) visiškai gryni. Istorikams reikia statistikos, tikimybių teorijos, ką jau bekalbėti apie gebėjimus apskaičiuoti procentus. Matematikams reikia istorijos bei filosofijos, lingvistikos pradmenų (jei pastebėjote, visi didieji matematikos tėvai buvo ir filosofai). Anksčiau apskritai bet kurios srities profesorius kurdavo savo filosofijos sistemą. Tai buvo būtinas tokio rango žmogui atributas (kaip, pavyzdžiui, kaklaraištis). Žmonės kurdavo filosofijos sistemas, rašė knygas ir niekas net pyptelt nedrįso, kad tokiose knygose per daug raidžių. Jei norite tuo įsitikinti, pasiimkite Imanuelio Kanto veikalus. Sėkmės juos skaitant! Ir kai kils noras trenkti knygą į sieną, patariu giliai įkvėpti ir prisiminti: šios knygos prieš šimtą metų buvo privalomai įveikiamos kiekvienam studentui. Todėl ir aukštosios mokyklos, ir jų absolventai buvo kitokie…

Jūs man, Naujųjų ir Naujausiųjų laikų istorijos specialistei, paaiškinkite, kaip galima išmanyti šių laikmečių istoriją be pramonės revoliuciją sukėlusių priežasčių? Kaip galime kalbėti apie II Pasaulinio karo baigtį ir Šaltojo karo trapią jėgų pusiausvyrą be tos pačios M. Sklodowskos-Curie ir jos šeimos atradimų? Kaip galima apeiti Nilsą Borą, Julių Robertą Openheimerį, „Manhatano projektą“, Etelę ir Julijų Rozenbergus? Ir kuo nacistinei Vokietijai tokie svarbūs buvo Norvegijos fiordai? Patys matote, kaip greitai istorija tampa grynų gryniausia fizika… Jei kalbame apie epidemijų, ypač buboninio maro, kitaip dar Juodosios mirties, istoriją, kyla klausimas, kodėl ši pasaulį siaubusi mirtina liga ištisus amžius nebuvo išgydoma? Liga egzistuoja ir dabar: Kinijoje, Meksikoje, JAV, Mongolijoje, azijinėje Rusijos dalyje. Bet nusineša nebe milijonus, o vos kelias gyvybes? Ir kodėl per geležinę uždangą amerikiečiai pikčiausiems savo priešams sovietams kitados siuntė ką tik pradėto gaminti streptomicino siuntą? Kaip pasaulyje visiškai sunaikinta mirtina raupų liga? Štai istorija susiliečia su biologija. Ir matant žaliai elektrinės spalvos žymes ant Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje atrastų skeletų, nekyla klausimas, iš kur tos dėmės. Prisiminkite maždaug 9-10 klasės chemijos pamokas. Iš ko atpažindavote vario druskas? Iš tos pačios spalvos ryškių nuosėdų mėgintuvėlyje. Va jums ir istorijos sąlytis su chemija. Kaip neišmanydami matematikos ir ekonomikos, paaiškintumėte Didžiąją krizę? Kaip suvoktumėte, kas yra infliacija, pražudžiusi tarpukario Vokietijos demokratiją? Arba būdamas archeologu, skaičiuotumėte radinių amžių, naudodami radioaktyviosios anglies metodą? Arba pagal DNR pakitimus galėtumėte atsekti, iš kurios pasaulio dalies yra kilę mūsų protėviai? Ir mes vis dar galime drąsiai sakyti, kad norint būti geru istoriku, užtenka suskaičiuoti (ir vėl matematika), dovanokit, Vytauto žirgo uodegos ašutus? Lygiai taip pat ir kitų mokslų atstovai istoriją telkiasi sau į pagalbą. Tarpdiscipliniškumas yra šiandienino mokslo ir pažangos kasdienybė. O mes savo vaikus verčiame žinias pakuoti į stalčiukus: ten – istorija, šičia – lietuvių kalba.

Ir dabar, spręsdami dvyliktokų egzamino uždavinį apie tai, keliais variantais galime sudėlioti trijų parkų tvarkymo tvarkaraštį per penkias dienas, pagalvokime: jei mes, suaugusieji, nesugebame trijų suknistų parkų tvarkymo variantų suskaičiuoti, tai kaip mes galime tvarkyti savo ir valstybės gyvenimą? Ir prieš ko nors reikalaudami iš savo vaikų, pagaliau rodykime jiems deramą pavyzdį. Gal vietoj gelinių nagučių priauginimo ir bukų influencerių postų skaitymo, paimkime į rankas kokią vieną kitą gerą knygą? Pakalbėkime su vaikais apie tai, kokias etines dilemas iškėlė mokslo pasiekimai. Ir kodėl komunizmo „atimti ir padalinti“ galimas tik vieną kartą? Kodėl susimauna visos revoliucijos? Ir kodėl K. Donelaitis yra svarbus ne tik lietuvių literatūrai. Išspręskime vieną kitą uždavinį, pavyzdžiui, pabandykime kartu suskaičiuoti būsto paskolos palūkanas arba kiek pabrangs išperkamosios nuomos būdu įsigytas televizorius. Ir sudėtinių procentų pavyzdžiu iliustruokime, kodėl tokie pavojingi greitieji kreditai. Mendelejevo periodinių elementų lentelėje suraskime aktinidus ir lantanidus, ir prisiminkime, ką reiškia, jei elemento masė užrašyta laužtiniuose skliausteliuose. Suraskime toje lentelėje polonį, kiurį, kurčiatovį ar fermį. Patikėkite, bus įdomu. Ir naudinga. Ir jums, ir jūsų atžaloms. Ir skaitykime daugiau nei tris sakinius. Ir rašykime nebe paveiksliukais, o galvodami apie esmę ir prasmę, nuosekliai plėtodami temą ir dėliodami argumentus. Ir užuot apšaukę pašnekovą, kad jis tiesiog durnius, pabandykime pasakyti: „kolega, jūs esate neteisus, nes…“. Skaitymas leis kalboms formuoti turinį, turinys – ieškoti esmės ir temų diskusijoms, diskusijos – plėtos vaizduotę ir reakciją. Ir tada jau savaime nebeliks „abiturijantai“.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą