„Draugystė veža“: pozityvumo užtaisu trykštančios istorijos (foto + video) (0)

Publikuota: 2020-10-01 Kategorija: Žmonės
„Draugystė veža“: pozityvumo užtaisu trykštančios istorijos (foto + video)
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Susitikimo akimirka: savo istorijas pasakojo Aistė (kairėje) ir Irma.

Neįgaliųjų integracija yra įvairialypė ir įvairiapusė: nuo deklaratyvių lozungų, iki nuoširdaus, nesumeluoto pozityvumo, paprastų, žmogiškų istorijų apie nuotykius, gyvenimą keičiančias patirtis. Prie kurių neprilimpa žodis „negalia“. Apie tai, kad turiningam, džiugiam, prasmingam gyvenimui nėra kliūčių. Tik barjerai, kuriuos galima ir reikia perlipti. Ir renginio dalyvių istorijos kelia klausimą: kas yra labiau neįgalūs – ar visą pasaulį apkeliavę žmonės, ar tie, kurie yra įkalinti savo baimių ir stereotipų rėmuose.

Apie įvairias patirtis

Dažnai apie neįgaliųjų integraciją postringaujama teisuoliškais veidais kelias valandas trunkančiose konferencijose. Kur integracija skaičiuojama įrengtų nuovažų kiekiu. Niekas nesako, kad nuovažos nesvarbu. Tačiau kur kas svarbiau matyti šalia esančiuose žmonėse asmenybes, turinčias unikalią patirtį, talentus, jų vidinę stiprybę, drąsą, optimizmą. Žaižaruojantį humoro jausmą, kai per dvi valandas trukusį susitikimą nuo klausytojų veidų nedingsta šypsenos.

Renginio sumanytoja, LRT radijo laidų vedėja Žydrė Gedrimaitė atvirai kalbėjo: pasakotojus ji laiko savo gyvenimo mokytojais. Ir iš tiesų, pasimokyti galima daug.

Štai atlikėja, režisierė Irma Jokštytė pirmiausia leido kalbėti muzikai. Ji prisistatė publikai prie Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos baltojo pianino, atlikdama labai jaukų ir šiltą kūrinį. Paskui papasakojo apie save: kaip atrodo, kuo apsirengusi. Atrodytų, kas gi čia tokio? Tačiau I. Jokštytė – neregė. Tačiau tai ne priežastis atsisakyti darbų, svajonių, kelionių. Ji pasakojo, kaip keliaudama iš Izraelio į Egiptą, kirto šių valstybių sieną ir nejučia pravirkdė rūsčius Egipto pasieniečius. Šie, paprastai nusistatę prieš vienas keliaujančias krikščionių moteris, griežtai pareikalavo parodyti vizą. Ir kol keliautoja jos ieškodama vertė kuprinę, jie, supratę, kokią negalią turi trapi mergina, jos stiprybę ir drąsą, nesugebėjo paslėpti jaudulio.

O kur dar gebėjimas keliauti nepaisant barjerų, gebėjimas juos įveikti? Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Kartu su bičiule, sėdinčia neįgaliojo vežimėlyje, Aiste Krušinskaite, jos ne kartą leidosi ieškoti smagių nuotykių. Tik va bėda, kaip suderinti skirtingus judėjimo greičius: jei Aistė užsimiršusi važiuoja dvigubai didesniu, nei įprastas žmogaus ėjimo tempas, Irmai tenka paskui ją bėgti. Iki ašarų prajuokino judviejų bandymas ketvirtą valandą ryto patekti į vieną iš Kauno kazino. Aistė taip pat kūrėja: ji yra sparčiai populiarėjanti vadinamojo stendapo: linksmų miniatiūrų kūrėja. Ko vertas vien pokštas apie tai, kaip bažnyčios aukų dėžutę pakeisti sava.

Gyvenimus keičianti patirtis

Šiuo metu vis aktualesnė problema yra globos namų deinstitucionalizacija. Išvertus į žmonių kalbą, šis terminas reiškia tai, kad psichosocialinę negalią turintys žmonės nebeuždaromi į uždaras globos įstaigas. Atvirkščiai, tie, kurie galėtų, skatinami gyventi visuomenėje. O visuomenė ne visuomet yra pasiryžusi juos priimti. O kokie jie yra iš tikrųjų? Apie tai pasakojo Kauno bendruomenės „Arka“ žmonės. Apie mažus žmogiškus džiaugsmus: kaip susitaupyti pinigų suknelei ar auskarams, kai nemoki skaičiuoti. Apie tai, kaip reikia riboti apkabinimus, nes jų taip trūksta. Arba pašaukimo švelniu mažybiniu vardu. Apie paprasčiausią drąsą būti savimi. Apie knygutę, kupiną nuoširdžių pokštų. Apie albumą, pasakojantį unikalias kasdienybės istorijas. Apie pasididžiavimą, kad dirba. Apie daugybę prasmingų dalykų, nuoširdumą, tikrumą. Apie drąsą būti savimi.

Apie rokiškėnams gerai žinomus bičiulius

Savo istoriją pasakojo ir rokiškėnams bei kamajiškiams gerai pažįstama Sandra Ragaišytė. Ji ne kartą jau svečiavosi mūsų rajone ir kaip Utenos rajono neįgaliųjų draugijos vadovė. O ir bendrų bičiulių esama: ji šiltai pasakojo apie bičiulystę su kunigu Andriumi Šukiu, prasidėjusią nuo pokšto apie markerį.

Sandros gimimo istorija ypatinga: ją šeima vadina stebuklu. Tačiau gyvenime būta daugybės išbandymų. Ir studijos, ir sudėtingos darbo paieškos. Ir darbo Švedijoje patirtis: kai teko ir namus tvarkyti, ir drabužius lyginti, ir vaikus prižiūrėti. Ir apie trauką gimtinei. Ir apie trapios moters pastangas dirbti: kasdien valyti tryliką Utenos kolegijos auditorijų, foje ir kitų patalpų.

Kita viešnia – Inga Filipovič – pasakojo apie savo patirtis, apie keliones, drąsą bandyti naujoves, slapčiausią svajonę – tušinukų muziejų Vilniuje. Kurį susitikime net trimis naujais eksponatais papildė jos bičiulis istorikas Giedrius Kujelis.

O susitikimo pabaigoje visems buvo pasiūlyta smagi atrakcija: sugalvoti vardą turo „Draugystė veža“ simboliui – mielam katinėliui. Gražiausio vardo autorius bus apdovanotas tokiu pat mielu daugiafunkciu katinėliu: ir automobilio saugos diržo puošmena, ir miela pagalvėle, ir tiesiog šiltu rankų darbo autoriniu kūriniu.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video