Kai priežastys painiojamos su pasekmėmis (14)

Publikuota: 2021-05-08 Kategorija: Politika
Kai priežastys painiojamos su pasekmėmis
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Dar V. Šekspyras rašė: „Jei katino nėra namuos, privis pelių visuos kampuos“. Už poros savaičių bus Šeimos maršas. Koks jis bus, žinoma, diskusijų objektas. Bet faktas, kad bus. Jo nesustabdysi jau niekuo: nei pajuoka interneto svetainėse, nei tyla ir ignoravimu. Valdantieji prisižaidė. Šeimos maršas atsirado lygioje vietoje ir ant dabartinės valdžios, politinių lyderių, ir, pripažinkime, mieli kolegos, ant rimtų žiniasklaidos klaidų.

Esu bjaurus padaras: mėgstu pranašauti, ir pranašystės pildosi. Ir ne dėl to, kad turėčiau kažkokių antgamtinių gebėjimų. Tiesiog žinios ir patirtis duoda savo. Prisimenate, jau pernai pavasarį rašiau, kad didžiosios šalies partijos į rinkimus ateina be lyderių. Kad yra visiškas idėjų vakuumas ir politinės kampanijos yra grįstos ne realia politika, o viešųjų ryšių, atleiskite, skiedalais. Visa tai veikė, kol tos partijos tupėjo opozicijoje, ir visas jų darbas buvo, kaip mažam šuniukui kabintis į tuometinės Vyriausybės pakinklius ir garsiai viauksėti paspirtiems. Tačiau viauksėti viena, o dirbti yra kas kita.

Antroji didelė bėda, apie kurią irgi ne kartą rašiau, yra tai, kad politinė sistema Lietuvoje devalvuota taip, jog netgi didžiosios partijos neturi politikų apskritai. Jau nekalbant apie kylančius, perspektyvius lyderius. Jau net savivaldybių tarybose, kad ir didžiuliai kai kurių partijų sąrašai, būna, sakykim tiesiai šviesiai, „iš bėdos“, nuo seklios pelkės faktiškai nugraibius ne tik stambesnius, garsiau ir tvirčiau kurkiančius varlius, varliukus, bet ir visą maurą, su dėlėmis ir buožgalviais. Prakračius sąrašus, paprastojo braukymo būdu, paaiškėtų, kad jame yra penki-dešimt asmenų su pretenzija tapti kad ir savivaldybinio lygmens politiku. Respublikinio – kol kas nė vieno. Apsigraibykime: kiek Rokiškis pastaruoju metu politinėms partijoms davė lyderių? Nė vieno. Pažiūrėkim į paskutiniuosius rinkimus Seimo vienmandatėje apygardoje. Nebuvo nė vieno lyderio, visi kandidatai tik „iš bėdos“, ir vienas buvo išrinktas ne todėl, kad jis yra kažkuo žymiai geresnis už kitus, bet tik todėl, kad vis tiek kažką reikėjo išrinkti.

Politinės partijos atsidūrė visuomenės pasitikėjimo reitingo dugne ir įstrigo jame ilgam. Anksčiau kurį laiką jos buvo pildomos jaunais žmonėmis tik dėl to, kad kitaip provincijoje daugmaž padoresnio valdiško darbo buvo neįmanoma gauti. Pasižiūrėkite, visi darželių vadovai, mokyklų direktoriai, gydymo, kultūros įstaigų vadovai buvo „partinukai“. O dabar, kai į valstybės tarnybą, valstybines institucijas priimama konkurso būdu, o ir valstybės tarnyba dėl mažų atlyginimų pasidarė nekonkurencinga, eiti į partijas nebėra jokio reikalo. Taigi, senieji partijų vedliai eina į pensiją arba į Europos parlamentą, palikdami postus jauniems, šmaikštiems, bet, deja, nei taktinio, nei strateginio mąstymo neturintiems žmonėms. O tai politikams yra būtinos savybės. Apie tai, kad politinės partijos neturi lyderių, liudija faktai. Socdemai be galvos, konservatorių lyderis juo tapo kitiems atsiėmus kandidatūras. Ir mažesnės partijos neturi ryškių vadovų.

Tą liudija šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės veikla, kuri yra, įvardinkime daiktus tikraisiais vardais, vienas didelis nesusipratimas, suvytas iš daugybės mažų kasdienių nesusipratimų ir kliurkų. Žiūrint į jos veiklą, atrodo, kad Vyriausybės uždavinys kasdien iškrėsti ką nors tokio, kas įsiutintų visuomenę. Ypač šioje srityje pasižymi koalicijos trečias brolis... poetas Laisvės partija.

Dar prieš gerus pusę metų niekas nė neprognozavo, kad susiklostys šitokia bjauri situacija. Politikai, meinstryminė žiniasklaida ir dalis visuomenės spirgėjo laukdami naujų rinkimų. Kuriuose bus nušluoti žalstiečiai. Visų jų bendromis pastangomis atrodė, kad didžiausia Lietuvos problema yra būtent žalstiečiai. Ir perfrazavus garsią dainą, suplėšius juos į gabalus, kaip kolorado vabalus, bulvės vėl žydės, ir mylimam kolūkyje, atleiskite, valstybėje, pakėlę žemės ūkį, dainuosim iš širdies. Bet pakeitus valstiečius lauktas rojus neatėjo. Atvirkščiai, vietoj rojaus gavome degantį cirką ant ratų. Aišku, liaudžiai kurį laiką buvo įdomu pavėpsoti į dėdes balerinų sijonais, „moksliškai pagrįstas“ (čia citata iš jos lankstinuko) politikes. Bet, galop reginys nusibodo. Ir atėjo laikas spręsti kasdienes problemas.

Štai žalstiečiai liaudį, jei tikėtume viešąja opinija, gąsdino draudimas. Koks buvo konservatorių ir visų spalvų liberalų pažadas? Šalin draudimus! O gavome ką? Buvo kalbama apie ekonomikos gaivinimą? Tai kur gi tas labai labai slaptas, paskui jau beveik viešas, o dar vėliau – ir neegzistuojantis 2,2 mlrd. Eur injekcijos į ekonomiką planas? Paaiškinkite populiariai, kada vaikai pagaliau grįš į mokyklas? Kur 130 žingsnių pandemijai suvaldyti? Vietoj jų praėjusią savaitę iš provincijos runkelių nukomunizdino skiepus Vilniui. O ką, stiklinių urvelių urviažmogiams reikia labiau. Lai jie linksminasi klubuose ir baruose. O jūs, provincijoje, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme... užsipypinkit grabais. O kur dar Stambulo konvencija, kur partnerystės įstatymas. Kai prezidentas, kuriam nusibodo šitas politinis cirkas, metė iš rankovės kozirius – visuomenės apklausas – ir politikai, ir kai kurie žiniasklaidos atstovai ėmė klykti: „daugima klysta“. Laba diena, Lietuva. Mažiau Stambulo konvencijas laižę, pirma Konstituciją pasiskaitykite, kam priklauso suverenitetas. Kas yra tikrasis šalies vadovas? Tauta. Tačiau toks požiūris nestebina: politikų mes neturime. Tą rodo ir Seimo rinkimų politinė kampanija: kiek jų atvažiavo susitikti su Rokiškio rinkėjais? Mes turime krūvą įvairių rangų biurokratų, kurie priprato būti niekam neatskaitingi ir nesukti galvos dėl pasėkmių. Viskas, ką jie moka, tai protingais veidais krėsti vieną kvailystę po kitos. Nes biurokratui, skirtingai nuo politiko, strateguoti nereikia. Jo darbas – tiksliai vykdyti pareigines instrukcijas. Ir jie vykdo. Žinote, kas yra japoniškas streikas? Tai tokia streiko forma, kai viršininko nurodymai vykdomi paraidžiui, išjungus sveiką protą. Tą dabar ir matome.

Tai, kad valdžioje turime, deja, ne politikus, o asmenis, neturinčius nė menkiausios kruopelytės strateginio mąstymo, rodo faktas, kad partnerystės įstatymo pataisas į žiniasklaidą jie išmetė... akurat likus dviems savaitėms iki to Šeimų maršo. Kaip sakant, visuomenė dar per mažai sukusyta, paerzinkime dar. Panašu, kad bandoma valdyti pagal romėnų principą „divide et impera“, skaldyk ir valdyk. Skaldyti kol kas sekasi labai gerai, o štai valdyti... nelabai. Pandemija atnešė visuomenei didelius įvairių sričių iššūkius. Į pandemiją atėjome su labai silpna, praradusia visuomenės pasitikėjimą politine sistema, su silpnais, lyderystės savybių neturinčiais politikais ir dabar srebiame to rezultatus. Ir priešlaikiniai rinkimai ar kokia kita priemonė čia nepadės. Silpna ne viena ar kelios partijos, silpna visa sistema. Ir nėra požymių, kad artimiausiais metais ji stiprės. Nėra resursų. Pridėkime kasmet silpstančią švietimo sistemą, kuri flūdina kasmet silpnesnius „moksliškai įrodytus“ politikus-bukulaurus, tokius pat valstybės tarnautojus, tokius pat žiniasklaidos darbuotojus, ir ką turime?

Kita esminė problema yra ta, kad pusės Lietuvos rinkėjų realiai niekas neatstovauja. Jie neina į rinkimus ne dėl to, kad tingi, ne dėl to, kad runkeliai. Tiesiog nė viena politinė jėga nei supranta, nei tuo labiau bando spręsti jų problemų. Šiuose Seimo rinkimuose dalyvavo beveik 48 proc. rinkėjų. Kur likę 52 proc.? Šių žmonių neliko niekur. Jie – objektas šmaikštučių patyčioms. Jie, surinkę 360 tūkst. parašų, nes netenkino vieno politiko veikla, buvo viešai iškvailinti tiek politikų, tiek meinstryminės žiniasklaidos. Ir, o stebukle, kokia staigmena: išjuokus jų parašus, ėmėsi kitos protesto priemonės. Ir dabar turime, ką turime.

Postūmio neduoda ir tolydžio silpnėjanti šalies žiniasklaida. Didysis naujienų strautas formuojamas iš aktualijų ir žvaigždžių gyvenimo. Tiek visuomeninis transliuotojas, tiek kiti portalai užuot analizavę situaciją, ėmė veltis į ideologinius karus. Pamiršdami savo tiesioginę pareigą – informuoti ir suteikti platformą visuomenės diskusijoms. Jei žiniasklaida leidžia sau teigti, kad visuomenė, iš kurios mes visi valgome duoną (mūsų darbdavys yra ne reklaminiai-propagandiniai viešinimo projekčiukai, o skaitytojas) klysta, nenuostabu, kad visuomenė iš ten balsuoja kojomis. Vedantieji lyderiai išėjo į patreon platformas, kurdami stiprų mokamą turinį. Tuo paneigdami mitą, kad mokamo turinio niekas nenori pirkti.

Paklauskite, kiek jūsų bičiulių žiūri televizorių? Mes savąjį išjungėm prieš šešerius metus. Nepasigedom. Futbolą ar snukerį galima ir internetu pažiūrėt. Žiniasklaida vis dar neprisitaiko prie skaitmeninio amžiaus realijų, kad sukurti alternatyvią informacinę platformą dabar yra labai lengva ir paprasta. Ir tas nuomonių spektras, kuris neatsispindi meinstryme dėl savicenzūros, baimės prarasti projektų pinigus, išeina į youtube ir socialinių tinklų erdves.

Taigi, susumuokime, ką mes turime. Daugiau nei 52 proc. visuomenės, kurios iš esmės netenkina jokia šiandieninė politinė jėga. Už koaliciją, kuri valdo šalį, įvairiais skaičiavimais, balsavo... 18 proc. balso teisę turinčių piliečių. Vienas penktadalis, optimistiškiausiais vertinimais. Ryški mažuma. Silpnėjanti žiniasklaida skatina visuomenę ieškoti ir pačiai kurti alternatyvius informacijos šaltinius. Visuomenė yra sukiršinta ir supriešinta. Vyriausybė yra silpna, ir valdančios, ir opozicinės partijos yra silpnos, be lyderių ir praradę autoritetą. Šalyje siaučia pandemija ir tik laiko klausimas, kada pajusime jos ekonomines pasekmes. Visos keturios valdžios su visuomene bendrauja pono-baudžiauninko algoritmu: geras ponas atlaidžiai žiūri į neprogresyvius vyžotus tamsuolius. Kur visa tai veda?

Teisingai, kaistančioje situacijoje betrūksta, kad kas mestų degtuką. Šeimų maršas – tai dar mažiausia iš visų galimų blogybių. Didysis šiandienos žurnalistų, politikos apžvalgininkų uždavinys ir tikslas, atrodo, yra skaičiuoti Lekstučių ir kitų marginalinių veikėjų tankį Šeimos maršo organizatorių susirinkimo kvadratiniame metre. Viena vertus, tai labai paprasta. Eilinį kartą nurašyti, kad čia „durnių“ ir „vatnykų“ darbas, ir neanalizuoti priežasčių, kaip buvo prieita iki tokios situacijos. Niekas nesiginčija, tarp daugybės maršo organizatorių yra ir tokių, ir tokių. Būtų keista, jei nebūtų. Ir jei mūsų didžioji kaimynė nepasinaudotų šia susiklosčiusia situacija, ji būtų daugiau nei kvaila. O ji nėra kvaila. Bet reikia suvokti, kad priežastys Šeimų maršui atsirasti yra ne Lekstučiai ir ne Rusija. Tai yra rimta Lietuvos politinės sistemos krizė.

Didžiausia šio maršo ir kitų panašių renginių reikšmė yra ta, kad tie 52 proc. piliečių (gal keliais procentais daugiau ar mažiau, bet tai nekeičia esmės) grįžta į pilietinės visuomenės lauką. Jie konsoliduojasi. Jie nebėra pavieniai, tylūs ir pasyvūs. Įsiaudrinusi Vyriausybė ir Seimas peržengė ribas, kurios privertė iš tylios, anoniminius komentarus rašinėjančios, išskaidytų individų aibės burtis į grupes ginti savo interesų. Valstybė jiems numynė nuospaudas, ir tylėti jie nebeketina. Grįžta įsiutinti, nepatogūs, ir, kaip matome, ne su tais vadais, kurių norėtume. Nes „tie“ ne tik kad neturi, bet ir nenori nieko tiems žmonėms pasakyti. Blogiausia, kad tradicinės politinės jėgos, neatliepdamos jų interesų, negerbdamos, ignoruodamos ir niekindamos šių žmonių nuomonę, dabar yra praradę galimybę su jais kalbėtis. Su jais prarado galimybę kalbėtis ir meinstryminė žiniasklaida, kuri nuomonių ir diskusijų sklaidos lauką pakeitė idelogijų arena, o ignoruodama, ar dar blogiau, žemindama tuos tyliosios daugumos žmones, išgrūdo juos iš savo informacinio lauko.  Nubrukdama juos į paribius, į pilkųjų veikėjų zoną.

Kad ir kiek mes bekalbėtume apie propagandą, apie informacinius karus, vis turime užduoti klausimą, o kas yra mūsų auditorija? Mūsų auditorija neturi būti vien tik tie, kurie gerai išmanome tuos pavojus, kuriuos vienija bendri tikslai ir pažiūros. Persiskaičiuoti savuosius neturi būti mūsų tikslas. Mūsų auditorija turi būti tie 52 proc., iškritę iš pilietinės visuomenės veiklos lauko. Tik ar mūsų siunčiamos žinios juos bepasiekia, jiems yra įdomios? Ar jie jau gyvena kitame informaciniame lauke ir iki jų protų ir širdžių vis sunkiau beprisibelsti? Tai mūsų visų rimtos ir labai skaudžios klaidos.

Nereikia baimintis Lekstučių ir Tomkų. Jie seniai mušta ir niekam neįdomi korta. Galiu drąsiai teigti, kad 90 proc. žmonių, kurie išvažiuos į tuos maršus, nė girdėti negirdėjo, kas tie tokie. Jie važiuoja ne dėl tų veikėjų. Jiems vienodai dzin, kas tiems maršams vadovauja. Tie, kurie dalyvaus tose važiuotynėse, nebenori būti tyliąja, nuolatos ponų iš Vilniaus stiklinių urvelių niekinama, klystančia dauguma. Jie yra dauguma. Jei neišmoksime jų girdėti, jei nesėsime su jais prie vieno pokalbių stalo, jei negesinsime didžiulių takoskyrų, atsiradusių visuomenėje, mes pralaimėsime tuos žmones. Tradicinė politika, tradicinė meinstryminė žiniasklaida nebeturi jiems ką duoti. O šventa vieta tuščia nebūna. Pasidarykime išvadas, kol už mus jų nepadarė kiti.

Kokia išeitis? Pradėti gerbti ir girdėti tuos žmones. Gesinti gaisrus. Pasakyti aiškiai: kol situacija nenurims, nebus svarstomi jokie kontraversiški įstatymai. Jokie. Politikai pagaliau turi suvokti, kad visuomenė, o ne grupė „ekspertų“ nustato savo gyvenimo taisykles. Tik taip jos būna galiojančios ir visiems priimtinos. Apie pavojus kalbėsime atvirai: ir apie Stambulo konvencijos esamas ar menamas povandenines sroves kalbėsime tiesiai šviesiai. Ir apie partnerystės įstatymą. Gerbdami vieni kitus, nebandydami apgaule ar buka prievarta prakišinėti to, ko nepriima visuomenė. Ir kontraversiškų klausimų imsimės laiku ir vietoje, tada, kai nurims aistros. Ir diskusijos nebus, kaip dabar, penki vienos pusės ideologai ir žurnalistas, jiems padavinėjantis kamuolius. Reikia tikrų diskusijų. Su oponentais, su nuomonių įvairove. Be įžeidimų, be kaltinimų. Mažinti susipriešinimą, girdėti vieni kitus. Tik taip grąžinsime valstybę į res publica – bendras reikalas – sritį. Tik taip tuos žmones įtrauksime į bendrą informacinį lauką. Nustokite nuo savo stiklinių urvelių jiems rodyti plikus užpakalius, ir gal po kurio laiko tie žmonės ims jus girdėti.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video