Kiek katinų gali priglausti žmogus? Arba viskas, ką turite žinoti apie nelegalią migraciją (3)

Publikuota: 2021-10-20 Kategorija: Politika
Kiek katinų gali priglausti žmogus? Arba viskas, ką turite žinoti apie nelegalią migraciją
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Ir kuriuos priglaudžiame. Tai esminė taisyklė, kuria privalu vadovautis ir asmeniniame, ir visuomeniniame, ir politiniame gyvenime.

Esame gailiaširdžiai žmonės. Rašau ne pasigirti norėdama. Štai mes laikome, kaip dabar madinga sakyti, penkias uodegas: tris kates ir du katinus. Tik pati vyriausia katė – Puma yra ne rastinukė. Ji – mano buvusios vadovės dovana. Paprasta rainiukė, besijaučianti tikra miesto dama, ponia su charakteriu, kartais ir nemalonius pokštus krečianti.


Vos jai atsiradus mano namuose, priglaudžiau ir vienakojį katinuką Xavį iš „Naminukų“ prieglaudos. Šis, vadinamosios smokingo spalvos (juodas su balta krūtinėle ir letenytėmis) – tikra žvaigždė, apie jį, tiesa, dar vardu Liunis, rašė visi didieji portalai. Apie tai, kaip varna bandė jį sukapoti ir nutraukė jo užpakalinę letenytę.


Praėjus maždaug mėnesiui po santuokos, namuose atsirado juodukė AK. Kaip vyras sako, labai „mokyta“, nes ją jau paaugliukę žvarbų lapkričio vakarą radome prie Juozo Tūbelio progimnazijos. AK pavadinta mano vyro ankstesnio ginklo – AK-4, kitaip dar vadinamo „irklu“ garbei. Nes charakteris toks: tai plėšriausia ir karingiausia mūsų katė.


Prieš porą metų kaimynų katė Vanilė atsivedė Matildą. Abidvi įjunko pas mus svečiuotis, taip mažoji, balta su rainomis ir rudomis dėmelėmis, pas mus ir liko.


Vėliausiai namuose atsirado Senelis Pilkis: reto didumo, prašmatnios sidabrinės spalvos pūkuotis. Jam „riešutėlius“ nurėžęs veterinarijos gydytojas sakė, kad akivaizdu, jog katinas arba veislinis arba miršūnas, labai primenantis britų ilgaplaukį. Bet nei kilmė, nei solidi išvaizda nuo benamystės nesaugo. Šį kažkas išmetė prie mūsų kaimo, ir vyrukas čia atklydo paėsti.


Įdomu tai, kad kol Pilkis svečiuodavosi mūsų kieme, jis buvo reto piktumo, vaikydavo ir pjaudavo mūsiškius.


Ir dažnai vakarais, kai įjungdavome šviesą, matydavau jį sėdintį ir žiūrintį į virtuvės langus. Kur sotūs ir šilumoje vaikščiojo mūsiškiai katinai. Kas žino, gal jis pavydėjo ūsuotiesiems gentainiams namų, kurių neteko.


O mes vis pasvarstydavome, už ką senelis buvo išmestas. Nes po to, kai tapo penktuoju mūsų katinu, jo charakteris pasikeitė akyse: tai mielas, labai ramus, tvarkingas ir švarus pūkuotas milžinas. Greičiausiai jis buvo kokio senuko bičiulis, o šiam iškeliavus į Amžinybę, giminaičiams tapo nepageidautinu priedu prie paveldėto būsto. Taip ir buvo išmestas prie kelio Panevėžys-Rokiškis.


Jei tai būtų tik graži istorija apie katinus ir juos mylinčius žmones, kažin, ar ji būtų verta jūsų dėmesio.


Iš tiesų, šąlant orams turime bėdą bėdelę: be penkių mūsiškių į mūsų kiemą atklysta dar trys katinai, kuriuos šeriame. Jei du jų turi bent jau prieglobstį, tai jaunas baltai-rusvai dėmėtas katinas, panašu, kad kaip ir Pilkis buvo tiesiog išmestas. Kur gi jį dėti?


Žinoma, gailiaširdžiams kirba širdis parsinešti namo ir jį. Tačiau... Kartais širdis turi klausyti ir proto balso. Kartais padarius „gera“ gali nelinksmai baigtis. Todėl Ryžiukas vis dar yra šeriamas, o ne mūsų naminis katinas.


Katė šiaip jau yra teritorinis gyvūnas, kuris puikiai jaučiasi vienas. Gentainių draugystės ir kompanijos jai nelabai reikia.


Jei namuose yra ne viena katė, tuomet nusiteikite rimtam darbui. Pirmiausia, bus pjautynių. Senbuvės vaikys ir terorizuos, ir netgi gana rimtai skriaus naujoką. Nusiteikite, kad mažiausiai pusmetį turėsite labai atidžiai sekti, kad pjautynės baigtųsi be didesnių nuostolių. Svetimi nagai Pilkio gauruose ar sudraskyta Xavio nosis yra dar nedideli nuostoliai. Ką tik, beje, išskyriau AK ir Matildą. Šiaip jau jos nesipeša, bet AK norėjosi pavaikyti mažąją. Apskritai, jei AK susinervina, tuomet nagais kliūna pirmam pasitaikiusiam ūsuočiui.


Jei priglausite naujoką, nusiteikite, kad senbuviai pačiomis nemaloniausiomis priemonėmis (oj kentės jūsų batai, šlepetės, sofos kampai ir pan.) demonstruos, kad jie čia teritorijos šeimininkai. Rasite ir balų, ir „dovanėlių“ ne vietoje, nors šiaip jau visi katinai tvarkingi, ir pagal formulę n+1 pusę namų apstatėte įvairiausiais kačių tualetais. Išbandysite ne vieną valiklį, ne vieną liaudišką priemonę, kol susitaikysite su mintimi, kad visos išbandytos... kaip čia mandagiau pasakius, ne visada padeda. Ir, jei nenorite tapti gyvūnų kaupiku, anksčiau ar vėliau pasakysite „Stop“.


Kasmet žiniasklaida aprašo bent po kelis gyvūnų kaupikų atvejus: kai policija ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai šturmuoja butus, prikamšytus gyvų kankinių. Paprastai ten situacija yra nevaldoma: gyvūnai – sergantys, netvarkyti, nesterilizuoti. Mažoje erdvėje plinta ligos ir parazitai. Trūksta maisto, kraiko, vaistų, veterinarijos gydytojo priežiūros. Atimti iš tokių kaupikų gyvūnus – bergždžias darbas: jie bemat pritemps naujų. Dvoko, triukšmo, blusų išvarginti kaimynai ima nekęsti gyvūnų apskritai.


Išvada paprasta – tu gali priimti tik tiek, kiek gali pasirūpinti. Ir nė vienu daugiau.


Tačiau tai sunkiai suprantama net su gyvūnais. Kartais noras daryti „gera“ pranoksta sveiką protą.


O su žmonėmis situacija dar sudėtingesnė. Kiekvenas turi savo istoriją, savo gyvenimą, viltis. Jis žiūri į tave, kaip į raktą į geresnį, sotesnį gyvenimą. Gailestingumas, užuojauta, atjauta yra tai, kas daro mus žmonėms. Tačiau priimti ir padėti galime tik tiek, kiek galime. Žmogaus esminis skirtumas nuo gyvūno yra tai, kad žmogus – savo likimo kalvis. Skirtingai nuo gyvūno, jis turi rankas, kojas ir protą, kad savimi pasirūpintų pats.


Argi tau negaila badaujančių Afrikos, Azijos vaikų, paklausite. Gaila. Tačiau nesuprantama, kaip šalys, turtingos ir įstabiu klimatu, ir gamtos išteklių įvairove, yra tokios skurdžios. Juk tose šalyse, kur dabar karaliauja netoli nuo urvinių žmogelių pažengę režimai, kitados klestėjo galingos civilizacijos.


Net ten, kur klimatas nelepino, tie žmonės statė įstabius miestus, įspūdingus irigacijos įrenginius, puoselėjo meną ir mokslą. Juk talibai susprogdino įstabiąsias Bamijano Budos skulptūras, kurias žmonės sugebėjo sukurti VI a. O XXI a. ten civilizacija „pažengė“ tiek, kad urviniai žmonės (kitaip talibus vadinti nesiverčia liežuvis) sugebėjo jas sunaikinti. Ne ką geriau ir Afrikoje. Atėmę iš baltaodžių kolonistų fermas ir gamyklas, vakarykščiai išnaudojamieji ne tik nesugebėjo ūkininkauti, užsiimti verslais, bet ir tapo tokiais pat ir dar baisesniais išnaudotojais, nei europiečiai. Atėmę ir padalinę svetimą turtą, įsivėlė į amžinus karus: mat ar tai visiems visko neužteko, ar nelygiai padalino.


Ir visų jų akys krypsta į sočią, turtingą ir iškvašusią Europą. Kurioje dominuojanti vaikų bumo sūnų, dukrų ir anūkų karta jau seniai nieko pati nekuria. Tik švaisto savo tėvų kruvinu darbu sukurtą gerovę. Praradusi savo Dievą, ji nebeturi prieš ką atgailauti. Tačiau nuvertus Kristų, pašalinus iš mokyklų ir viešųjų erdvių (ką jau kalbėti apie Europos konstituciją) Dievo vardą, noras klūpėti nepraėjo. Jei mes paprastai klaupiamės prieš Dievą ir Tėvynę, jie prarado ir tai ir tai, tačiau noras klūpėti nepraėjo. Todėl atgailauja už prieš kelis šimtus metų vykusią vergų prekybą (kurioje niekas iš jų nedalyvavo), todėl klaupiasi ant kelių dėl to, kad JAV policininkas nužudė nusikaltėlį. Ir tada, kai mūsų pačių šalies sąžiningi ir protingi žmonės gedėjo žuvusio policijos pareigūno, vedami vienos garbanotos politikės, kėlė plakatus „Fuck the police“.


Šitie amžini nusidėjėliai, kaip kitados eretiškų sektų sekėjai, už įsikalbėtas klimato kaitos, rasės pranašumo ar kokias kitas išgalvotas nuodėmes, dabar pasirengę ištaškyti savo tėvų žemę ir gerovę, manydami, kad būdami amžinai kalti ir skolingi, laimės amžinąjį gyvenimą, kuriuo netiki.


Todėl savo sienas ginantys Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Graikijos, Vengrijos, Kroatijos žmonės tiems „Dievo avinėliams“ atrodo pasibaisėtini barbarai. Juk štai Vokietijos žaliųjų atstovė parlamente, 23 metų mergelė-avelė pasispringdama aiškina, kad prieglobstį Europa privalo suteikti visiems. Maža dar pasimokė iš prieš kelis metus buvusių problemų. Ir kad ta avelė būtų viena. Jų ištisos bandos: ir Briuselio koridoriuose, ir nevyriausybinėse organizacijose. Kurių nemažai (ne visoms, žinoma) rūpestis pabėgėliu iš esmės reiškia rūpestį ne į nelaimę patekusiu žmogumi, o elementariu parazitavimu to žmogaus sąskaita. Kai vaikigaliai, vaizduojantys savanorius, ne tik kad nepadeda tiems žmonėms, bet ir jų dėka garantuoja sau gana sotų gyvenimą. Kodėl gi neginti, pavyzdžiui, Lietuvoje Kenijos mergaičių, jei tos gynybos dėka galima sudalyvauti kokiame ten simpoziume, o faktiškai dykai pakeliauti po gražią šalį, skristi lėktuvais ir gyventi viešbučiuose. Kiek už tokio simpoziumo kainą galima išgelbėti Kenijos mergaičių, ir ar jas apskritai reikia gelbėti, tai jau kitas klausimas. Jie veržiasi gelbėti, nes dirbti jie nemoka ir nenori. Daug Vakarų Europos jaunųjų „gelbėtojų“ (tokų vis daugiau dygsta ir Lietuvoje) niekada ir niekur nedirbo, nedirba ir nedirbs. Nes bet kokiam darbdaviui nukvašęs pasaulio gelbėtojas-revoliucionierius yra stichinė nelaimė.
Gelbėtojų revoliucionierių karta yra stichinė nelaimė pasauliui. Jie yra dėl visko amžinai kalti kaupikai. Tie, kurie net katės ar kaktuso nesugeba auginti, įsikalbėjo mananys galį pasirūpinti ištisomis tautomis.


Nesugebantys įsipareigoti Dievui ir artimam, jie įsikalba įsipareigoję pasauliui. Nesugebantys megzti santykių su vienu žmogumi, susikurti bent pakenčiamo gerbūvio sau, jie tikisi, kad sugebės sukurti gerbūvį kitiems.


Jie nesuvokia, kad prisikviestus mirgantus jiems teks išlaikyti. Kai jie net savęs nebandė išlaikyti, doru ir sąžiningu darbu užsidirbti bent šimtą eurų vietoj milijonų, kuriuos ketina išdalinti. Jie nesupranta, kad Rytų Europos žmonės vis dar sugeba tvirtai stovėti ant žemės. Jie atviri, pasirengę padėti. Bet skirtingai nuo išlepintų vokiečiukų, daniukų ar olandžiukų, žino, kad gėrybės sukaupiamos darbu. Nes jie nepaveldėjo turtų. Jie paveldėjo tik savo protus ir rankas. Mūsų kartos žmonės aukoja savo gyvenimus, savo svajones, kad mūsų vaikai galėtų gyventi taip, kaip naivieji Vakarų europiečiai. Mūsiškiai dar moka atskirti darbą nuo pliurpimo, ir suvokia, kad kiekviena pagalba reiškia kaštus. Ir kad dalinti gali tik tai, ką pats uždirbai. Ir esi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukinai. Todėl mes jaukinamės atsakingai. Ir geriau apsukti pabėgėlio valtelę ar neįleisti jo per sieną, nei nesugebėti jam skirti to, ko jis iš mūsų tikisi.


Mes privalome tik Dievui, Tėvynei ir šeimai. Kitiems mes duodame tiek, kiek galime. Mes neprivalome gelbėti visų pasaulio kačių jau turimų sąskaita. Ir priglausti viso pasaulio bedalių, pamiršdami, kad ir šalia mūsų yra tie, kuriems reikia skanesnio kąsnio, rūpesčio ir dėmesio. Gerumas prasideda namie ir iš savos kišenės.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video