Nebaidytų idiotų kraštas-3: apie bežemius, besmegenius ir Lietuvos diplomatines ambicijas (15)

Publikuota: 2021-06-11 Kategorija: Politika
Nebaidytų idiotų kraštas-3: apie bežemius, besmegenius ir Lietuvos diplomatines ambicijas
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Kad ne diena, tai naujiena. Įdomiu laiku gyvename, vienok. Pastaruoju metu mūsų valdantieji patyrė tiek bėdų, kad jau būtų pats laikas kreiptis į egzorcistą ar bent jau šv. Mišias užsakyt (atleisk, Viešpatie, už piktžodžiavimą).

Taigi, pastaruoju metu išgyvename labai smagų laikotarpį: mūsų valdžia kažkodėl laiko savo šventa pareiga su pavydėtinu reguliarumu mus linksminti kokiomis nors kvailystėmis. Atrodė, kad buvo žmonės kaip žmonės, kol į valdžią neatėjo. Situacija su Batka mums tapo puikiu lakmuso popierėliu, atskleidusiu Lietuvos politinės sistemos negalias.

Pirmoji didžiųjų mūsų diplomatijos „pergalių“ buvo, žinoma, praganyti Baltarusijos disidentą Romaną Protasevičių. Taip nutiko todėl, kad mūsų „toliaregiai“ taip sugeba „prognozuot“, kad nesugebėjo įvertinti Batkos  taikinių vertės. Kodėl R. Protasevičius apskirtai vyko į Atėnus, užuot saugiai ir ramiai lindėjęs pogrindyje? Į Atėnus jis vyko, tadadam, aprašyti ponios Svetlanos Cichanouskajos vojažo. Kur buvo esminė klaida? Baltarusijai ponia Cichanouskaja yra visiškai bevertė. Kaip ir jos vojažai bei susitikimai. O štai R. Protasevičius, kurio kanalas kaip tik ir buvo didžiųjų mitingų šauklys, buvo dar ir kaip reikalingas. Vadinasi, vienas R. Protasevičius buvo svarbesnis už visą batalioną Cichanouskajų. Tai ir kvailiui aišku. Bet visi įsikabinę į Cichanouskają, kaip varnalėšos į šuns uodegą. Nes ji matoma. Ji kalba. O R. Protasevičius dirbo. Bet mūsų pliurpliai, neturintys nė kruopelytės strateginio mąstymo, mėgsta tokius pat pliurplius. Ir visada teikė prioritetą pliurpiantiems, bet ne dirbantiems. Bet prie to dar grįšime.

Antroji didžioji „pergalė“, be abejo, buvo didysis Vakarų pasmerkimas Baltarusijai. Jau pasiekta gilaus susirūpinimo Marianių įduba ir dabar rūpintojėlių rūsčiais veidais batiskafai kasa gilyn, tikriausiai iki pat Gilaus Susirūpinimo planetos branduolio. O veiksmai, atleiskite, kur? Vėlgi strateginio mąstymo stoka. Jei Rusijai faktiškai nieko nekliuvo už Krymo aneksiją, už ginkluotą konfliktą Gruzijoje, Donbase ir Luganske, tai kodėl jūs tikitės, kad Baltarusijai klius už kažkokio vieno disidento sunkiai ištariama pavarde sulaikymą? Masteliai pažįstami lyginant.

Ach taip, dar yra grasinimai sankcijomis. Labai paveikus ginklas, vienok. Priminkit man, kiek metų Kuba gyvena sankcijų režimu. Juk Vakarų kairiųjų dievinamas Fidelis jau seniai padžiovė autus, o Kuba vis dar komunistinė. O Šiaurės Korėja? Ten jau pasikeitė trys Kim‘ų kartos, o kaip nėr demokratijos, taip nėr. Tai ko jūs tikitės sankcijomis Batką palenksiantys? Ir dar sankcijos turi būti tokios, kad veiktų atskirus asmenis, o ne visą populiaciją. Labai paveiku, vienok.

Atskira kalba apie tuos „atskirus asmenis“. Vienas veikėjas ne per seniausiai paskelbė, kad renka aukas. Tikisi surinkti 11 mln. „žalių“, kuriuos atiduos tam, kuris „priduosiąs“ Batką. Manote, kad nuo šitos iniciatyvos ūsuotajam-dryžuotajam bent ūso galiukas suvirpėjo? Batka įsižeidė, matyt, tik 11 mln. Įkainotas. Paaiškinsiu kvailiems: Batką gali priduoti tik tie minėtieji „atskiri asmenys“, kitaip sakant Baltarusijos jėgos struktūrų atstovai. Bandymas nupirkti už 11 mln. tuos, kurių ne tik gerovė, bet ir apskritai išgyvenimas susiję su Batikos režimu, kuris jiems generuoja nuolatines, patikimas ir nemenkas pajamas, yra naivus ir kvailas. Kur gi dėsis visa ta „silovikų“ kohorta be Batkos? Savo noru numes šlipsus ir antpečius bei eis Europoje vagonų kraut? Jie puikiai supranta, kad visi jų turtai, visos privilegijos tiesiogiai susijusios su vienu asmeniu – ūsuotuoju dryžuotoju. Jie ne tik nesiruošia jo priduot į supirkimo punktą, bet kasdien meldžia sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Ir saugo jį, kaip akies vyzdį. Tiksliau, kaip vištą, dedančią auksinius kiaušinius. Todėl „silovikai“ ir nenori permainų Baltarusijoje: bet koks jos demokratėjimas reiškia saulėtosios šalies Nomenklatūrijos ir Silovikijos pabaigą.

Trečia riebi mūsų valdančiųjų klaida buvo siundyti visą pasaulį ant Batkos, ir tikėtis, kad jis į visą šį spektaklį žiūrės ausytes suglaudęs. Kalbėkime atvirai: niekas be mūsų į karus su Batka veltis nenori. Ir elgiasi taip, kad tik rastų pretekstą apskritai nedaryti nieko. O mūsiškiai nesugebėjo suprognozuoti jokios atsakomosios Baltarusijos reakcijos. O ir kas galėtų prognozuoti? Vos dvidešimtmetį perkopę mailiai, kurių Vidaus reikalų ministrė (kuri, beje, ir atsakinga už sienos apsaugą) pririnko patarėjais? Ką gali tokie, atleisk Viešpatie, „patarėjai“ patarti? Užtai ir belieka mūsų ministrei išeiti prieš tautą spaudos konferencijoje ir spangti apie „hibridinį karą“. Kas įdomiausia, kad tas karas – joks Batkos nuopelnas. Jis dar ir piršto dorai nepajudino: užteko tik paleisti migrantus per kiaurą sieną, o pas mus jau problemos.  Ar kiaurą sieną Batka padarė? Ne. Tai visų mūsų Vyriausybių „nuopelnas“. Jei taip būtų nutikę prieš porą metų, žalstiečių ministrams žiniasklaida būtų viešai kelnes numovusi. Jei paaiškėtų, kad pas juos strateginėje ministerijoje į atsakingus postus būtų pridarbinta, atleisk Viešpatie, būsimo nomenklatūrinio mailiaus, kas būtų buvę? O gražiausias pavyzdys kaip dirba dvaro kamuolių padavinėtojai, yra vieno iš apžvalgininkų frazė, kad norint užtikrinti sienos apsaugą, tam lėšų reikia skirti kelis kartus daugiau nei kariuomenei. Įdomus pastebėjimas vienok. Žodžiu, išvertus į žmonių kalbą: siena kiaura ir mes tuo didžiuojamės, valdantieji teisūs, nes... teisūs, o reikalaujantys užtikrinti valstybės saugumą, kas šiaip jau visą laiką buvo konservatorių „arkliukas“ – užsipypinkit grabais. Norit, pasufleruosiu, iš kur gauti lėšų sienos apsaugai? Atleidus Vidaus reikalų ministrės patarėjų-mailių komandą, jų algomis išeitų suformuoti vienos užkardos papildomą pamainą. Ir tai jau būtų neblogai. Perėjus per visokius projekčiukus, iniciatyvas, mokymus, seminarus bei lankstinukus „nemušk moters savo“ ir kitus „tvarios socialinės atsakomybės“ niekus, žiūrėk, ir sieną užtvertume, kaip žmonės.

Ketvirtoji, itin skambi, mūsų diplomatijos „pergalė“, yra, žinoma, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio pokalbis su Vovanu ir Leksusu. Prieš keletą mėnesių visi sutartinai juokėmės iš to, kaip apsilapošino GRU komanda, kuri bandė nužudyti Aleksejų Navalną. Pastarasis paskambino vienam tos komandos narių, apsimetė „silovikų šiškos“ patarėju, ir išklausinėjo apie pasikėsinimą viską. Todėl mėlynos A. Navalno apatinės kelnaitės tapo neatsiejama Rusijos politinės kultūros dalimi.

Bet juokėsi puodas, kad katilas juodas. Mūsų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas įsigudrino A. Navalno bendražygiu Leonidu Volkovu apsimetusiems Rusijos troliams išpliurpti beveik visas mūsų užsienio politikos gaires. Baisiau už šią „atvirumo valandėlę“ yra tik mūsų valdžios ir meinstryminės žiniasklaidos reakcija. Opozicija reikalauja šalinti Ž. Pavilionį iš pareigų. Pretenzija teisinga. Ne dėl to, kad jį apgavo. Suklysti gali bet kas. Atskirti Ž. Pavilionį nuo bet kokios užsienio politikos reikia dėl jo besmegenizmo.

Ž. Pavilionis yra puiki diplomuoto, bet nebaidyto žioplio iliustracija. Mesti iš užsienio politikos jį reikia ne todėl, kad apsiriko. Jis turi iš ten švilpti dėl to, kad yra absoliutus liežuvio nevaldantis žioplys. Nes tik visiškas avinas gali aptarinėti tokius dalykus būdu, kuris gali būti pasiklausomas ir įrašomas. Ir dar su asmeniu, kuris yra eilinis Rusijos federacijos pilietis. O eiliniams Rusijos federacijos piliečiams, tarp kita ko, visiškai nepriklauso žinoti jokių Lietuvos užsienio politikos, valstybės vadovų tarpusavio santykių niuansų.

Taip, L. Volkovas yra tituluojamas Rusijos opozicionieriumi. Bet jokios politinės reikšmės, dėl kurios jis turėtų žinoti mūsų diplomatijos niuansus, L. Volkovas neturi. Rusijoje jis nieko nereiškia. Jis negali turėti bent jau artimiausius 10-15 metų jokių pretenzijų patekti ten į valdžią. Tai kam apskritai aptarinėti su juo tokius niuansus?

L. Volkovas, kaip, beje ir S. Cichanouskaja, yra Lietuvos politikos dvaro „bežemiai“. Viduramžiais kiekviename didesniame Europos dvare būdavo po keletą tokių iš gimtinės pravytų „bežemių“, gyvenusių iš šeimininkų malonės. Tokiais paprastai tapdavo nevykę pretendentai į sostą. Jie reikalingi buvo paerzinti kaimyninių valstybių vadovams. Artimiausias mums panašaus „bežemio“ pavyzdys buvo Vytautas pas kryžiuočius. Kuris kaip tik tuo metu jiems ir Žemaitiją „užrašė“. Vytautas galėjo sau tą leisti: Žemaitija duotuoju užrašymo momentu jam suvis nepriklausė, todėl galėjo ją dalinti skersai ir išilgai. Jei feodalinėse visuomenėse tokie bežemiai dar ir buvo kiek naudingi, tai demokratinėse visuomenėse jų reikšmė artėja prie nulio. Netikite? Štai kad ir tas pats A. Navalno filmas apie tai, kaip jis demaskavo savo žudikus. Arba jo filmas apie Putino dvarą Gelenžike. Kiek peržiūrų buvo? Arti 200 mln. Kelis kur kas daugiau, nei Rusijoje gyventojų. O kas nuo to pasikeitė? Filmukai yra viena, gyvenimas – kita.

O gyvenime ir L. Volkovas, ir S. Cichanouskaja, kad ir kaip mums būtų apmaudu, yra tik politinio žaidimo objektai, ir tai tik antraeiliai. Todėl tokiems objektams ir nebūtina žinoti visus diplomatinės situacijos niuansus. O jei vienas iš mūsų užsienio politikos vedlių to nesupranta ir nenulaiko liežuvio už dantų, tai gal, atleiskite, jis ne savo vietoje sėdi?

Ir pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad mums pats laikas rimtai peržiūrėti savo užsienio politikos vairininkus. Nes mes iš pretenzijų tapti Rytų Europos lyderiais, pamažu tampame tos politikos užribiu ir pajuokos objektais.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video