Pensijinis amžius iki 72-jų: nuvarytus arklius pakasa, arba kokio velnio aš moku mokesčius „Sodrai“? (21)

Publikuota: 2021-04-26 Kategorija: Politika
Pensijinis amžius iki 72-jų: nuvarytus arklius pakasa, arba kokio velnio aš moku mokesčius „Sodrai“?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ši vyriausybė turi įgimtą talentą siutinti žmones. Apskritai mūsų politikai piliečiams, iš kurių kišenės jie duonytę valgo, pagarba nepasižymi. Lyg jiems dar būtų maža epidemijos ir jos problemų (kurių nemažai, pripažinkime, jų pačių ir sukurtos), sumanė liaudį vėl paerzinti. Šįkart labai skaudžia tema – pensijinio amžiaus.

Mano pensijinio gyvenimo lūkesčiai susiformavo maždaug prieš dvidešimt metų, kai studijavau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Mūsų fakultetas pačioje senamiesčio širdyje, o jo artimiausias kaimynas – prezidentūra. Turistų traukos objektai, škia. Tai štai, kai tik atšildavo orai, aplinka prisipildydavo turistų. Jie daugiausia buvo dviejų tipų. Pirmieji – energingos vienuolės ar kunigo vedini Vilniaus šventovių aplankyti atvažiavę kaimynai lenkai. Kitų autobusų duris atidarius it žirniukai pabirdavo maži mieli seniukai ar iš Pietų Korėjos, ar iš Japonijos. Tie maži mieli seniukai, mūsų akimis, kokių 70 m. ir vyresni. Keliaudavo būtinai poromis. Išvaizda visi panašūs: šviesiomis kelnėmis, languotais marškinėliais, ir damos, ir ponai būtinai dėvėjo šviesias panamėles. Dar vienas būtinas atributas buvo „muilinėlė“ – fotoaparatas, kuriuo pleškindavo viską, kas pakliūdavo į objektyvą: prezidentūrą, katedrą, praeivius, įžūlius senamiesčio katinus. Laimingi, šviesūs veidai, baltadantės šypsenos, energingi, entuziastingi, ištroškę naujų įspūdžių. Ir galintys sau tai leisti. Keliaujantys smagiai ir patogiai. Atidirbę visą gyvenimą, galintys sau leisti turiningą senatvę. Gražu buvo pažiūrėti, kaip senučiukai ponai tupsėdavo apie savo ponias. Mes, studenčiokės, pusiau juokais, pusiau rimtai vis pasvajodavome, kad sau norėtume tokios senatvės: su savo senučiuku gerti kavą svetimos šalies senamiesčio kavinėje ir fotografuoti ant stogo saulėje besišildančius katinus ar prezidentūros klombų našlaites.

O mūsų seniukai? Pradėkime nuo to, kad gana nemažai septyniasdešimtmečio sulaukusių ponių svajonės gerti kavą kavinukėje su savuoju negali įgyvendinti, nes jau nebeturi savųjų seniukų. Vidutinė vyro gyvenimo trukmė 2019 m. Lietuvoje buvo 71,5 m, o pernai sutrumpėjo 1,5 m. ir buvo viso labo 70 m.  Įsidėmėkime šį skaičių. Moterų gyvenimo trukmė 2019 m. buvo 81-eri metai, o 2020 m. sutrumpėjo metais iki 80-ies. Vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas yra vienas didžiausių Europoje. Tuo tarpu daugelyje Europos šalių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė seniai perkopė 77 m.

Pažiūrėkite į savo tėvus, kaimynus. Žmones, kuriems yra apie 70 metų. Ar daug jų tokie pat energingi, kaip tie žavūs senukai turistai? Pradėkime nuo to, kad daugelis mūsų pensininkų tiesiog nejunta gyvenimo džiaugsmo. Pirmiausia, dėl sveikatos. Nereikia ir 70-ies metų. Mano aplinkoje senatvės pensijos pastaruoju metu sulaukė vienas žmogus. Visi likę mano tėvų kartos žmonės svajoja... apie priešlaikinę pensiją. Ne dėl to, kad nenori dirbti. Štai mano artimųjų darbo stažai siekia 40 metų. Jie pensijos kaip išganymo laukė dėl sveikatos. Priežastys paprastos: daugelis faktiškai „nebeturi“ stuburų, sąnarių. O taip, jie yra, ir apie save primena kasdieniu nenumaldomu skausmu, kuris prašyte prašosi saujų tablečių.

Daugelio darbinės veiklos laikotarpio didžioji dalis praėjo kada? Teisingai, sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais. Kai darbų sauga buvo arba nežinomas dalykas, arba skirtas tik tikrintojams parodyti. Nemažai įmonių, valstybinių įstaigų, taip yra ir dabar. Netikite? Štai tokia graži, moteriška specialybė kaip medicinos seselė. O jūs sau uždavėte nemalonų klausimą, kaip ligonis užkeliamas, pavyzdžiui, ant operacinio stalo. Kaip jis po operacijos nuo jo nukeliamas į lovą? Tai va, keltuvėliai ir kitos priemonės yra tik filmuose. Mažiausias tikėtinas suaugusio žmogaus svoris yra maždaug 60 kg, o daugelis gerokai sunkesni. Patampykit jūs keturiasdešimt metų tokius svorius, manote, neatsilieps? Ir ne šiaip patampyti: kelti reikia taip, kad nepakenktų operuotam žmogui. Pabandykite iš lovos nepajudančiam žmogui kelis kartus per dieną pakeisti paklodę. Vienam žmogui sunku. O kai skyriuje tokių pusšimtis? Ir tai tik viena specialybė. O kur mūsų gamybos įmonės, kuriose šaltis, drėgmė, druska, milžiniški svoriai. Štai neseniai vieno prekybos centro pardavėjos skundėsi dėl sunkių dėžių. Koks buvo atsakymas? Citata iš darbo saugos taisyklių: maždaug kelkite daugiau kartų mažesnius svorius ar pasikvieskite kolegas, kurių... arba tiesiog nėra, arba jie sau priskirtas lentynas pildo. Jei tų darbo saugos reikalavimų kažkas bent apytikriai bandytų laikytis, tai ten reiktų dvigubai daugiau personalo. O kur dar mūsų šalies įmonėse neapskaitomi, ir, žinoma, nemokami viršvalandžiai, užduotys, neįrašytos pareiginėse instrukcijose? Tai realybė.

Manote, mūsų karta bus sveikesnė? Manote, neatsilieps darbas užsienyje fermose, braškynuose, ištisos savaitės vilkikuose? Atsilieps. Jau atsiliepia. Ir šita liaudis, tikitės, galės dirbti iki 72-iejų metų?

Ir šie žmonės negalės džiaugtis laiminga japonų ar pietų korėjiečių pensininko senatve. Nes maži uždarbiai šiandien reiškia mažas pensijas rytoj. Šalies vidutinis (į rankas) darbo užmokestis pernai ketvirtąjį metų ketvirtį buvo 967 Eur. Palyginkime, Rokiškio rajone tas pats rodiklis buvo 797 Eur. Atsakykite sau atvirai – kokios pensijos jūs galite sau tikėtis, gaudami va tokį užmokestį? Nepamirškime, kad tai vidurkis – realiai daug mažesnį užmokestį gauna nemažai rajono dirbančiųjų. Kaip manote, kam užteks taip sukauptos pensijos? Kelionei į Japoniją? Į sakuras ir Fudzijamos kalną pavėpsoti? Pasvajokit ir praeis.

Ilginant pensinį amžių, būtina pakalbėti ir apie kitą dalyką. Apie mokamas įmokas „Sodrai“. Tai ne šiaip sau mokesčiai. Mes su valstybe sudarėme sandėrį: mokėdami mokesčius kaupiame būsimai pensijai. Tai štai, jei realiai tikimasi įvesti 72 m. pensinį amžių, tai sveiko proto dabartinis keturiasdešimtmetis Lietuvos dirbantysis vyras nuo šios dienos turėtų kategoriškai atsisakyti mokėti nors eurą „Sodrai“. Kodėl? Nes pagal dabartinę gyvenimo trukmę yra mažiau nei 50 proc. tikimybė, kad jis tos pensijos apskritai sulauks. Ką jau bekalbėti apie tai, kad jis bent jau išnaudos bent didžiąją dalį bent teoriškai savo sukauptų lėšų.

Ką reiškia „Sodros“ įmoka realiai? Štai už praėjusius metus „Sodrai“ sumokėsiu tiek, kiek kainuoja mano sena svajonė – vietiniai nuotekų valymo įrenginukai sodyboje. Arba aštuoni plastikiniai langai sodybai. Arba trys dideli polikarbonatiniai šiltnamiai su nano danga. Susumavus dešimtmečio įmokas, dabartinėmis kainomis išeitų gana padorus trijų kambarių butas Rokiškyje. Ne taip ir mažai, a? O šiaip jau mano darbo stažas artėja prie dvidešimties metų. Ir dvyliką metų, kaip ir daugelis jūsų, moku paskolą už butą. Ir už ką aš tiek moku „Sodrai“? Už efemerinę viltį kad kažkada galėsiu atsiimti mažąją dalį šių lėšų?! Mat, tikėtina, kad po išėjimo į pensiją 72-iejų, dar pagyvensiu metelius kitus, taip žlugdydama „Sodros“ biudžetą. Viltis durnių motina.

Žinote, kuo gerai kaupti pensiją dar ir pensijų fonde? Ta pensijos dalis – vienintelė paveldima dalis, ir jei nesulaukei pensijos, tą dalį išmoka artimiesiems. Štai mirė pensinio amžiaus nesulaukęs vyras. Viskas, ką jis sukaupė „Sodroje“, aišku, nuėjo veltui. O štai banke jo našlei išmokėjo sumą, kurios užteko sutvarkyti kapavietę. Žmogus visą gyvenimą dirbo... dėl paminkliuko. Labai viliojanti perspektyva, ar ne,  būsimieji pensininkai? Ir kas iš tiesų mūsų laukia? Atidirbom ir į šešių lentų namelį? Ir kuo tada žmogus skiriasi nuo darbinio arklio? Kol gali, tol dirba. O kai nebegali, vargšą gyvulį parduoda supirkėjams, kad jis taptų žvėrelių fermos augintinių maistu. Nieko, dar betrūksta, kad eutanaziją įteisintų, ir pensijos galės suvis nemokėt.

Kitas ne mažiau svarbus klausimas, kur garbaus amžiaus žmogui gauti darbą? Štai šiuo metu jo ieško dvi 63-ejų mano pažįstamos. Spėkite, kaip joms sekasi? O kaip gali sektis, jei prieš porą savaičių populiariame naujienų portale skaičiau straipsnį apie tai, kaip susirasti darbą keturiasdešimtmečiams „iškasenoms“. Nors iš tiesų kiekvienam sveiko proto darbdaviui, 40-50 m. darbuotojas yra pats geidžiamiausias: jis turi ir puikią kvalifikaciją, praturtintą ne kursų ir projekčiukų, o jau poros dešimtmečių realios darbo patirties. Tai vadinama žmogaus branda.

Kita vertus, kaip jau minėjau, pradėjus septintą dešimtį, žmogui jau atsiranda vienokios ar kitokios sveikatos problemos. Ką jau kalbėti apie įžengimą į aštuntą dešimtį? Štai mano minėtos dvi darbo ieškančios 63-ejų moterys jo neranda ne todėl, kad nenori dirbti ar turi žalingų įpročių. Štai viena dar visai neseniai bandė dirbti. Darbdavys ją atleido. Dėl ko? Paprasta: per metus ji daugiau nei 90 dienų praleido turėdama nedarbingumo lapelį. Padirbs kelias dienas – ir pas gydytoją, ar išveža iš darbo su greitąja. Tai kraujo spaudimas šoka į aukštumas, tai širdies ritmas ima trikti. Kita gi negali dirbti dėl šokinėjančio kraujo spaudimo ir sąnarių ligų. Abiems baigėsi nedarbingumo išmokos. Neįgalumo joms neskiria, nes, matyt, motinai tėvynei yra normalu, kad dirbančiam žmogui bent kartą per savaitę į darbą kviečiama greitoji pagalba. O pensijos reiks palaukti bent jau iki rudens. Į priešlaikinę pensiją eiti negali, nes trūksta darbo stažo: atsiliepė darbas puse etato, ūkininkavimas. Faktas aiškus – iš jų darbuotojų jau nėra. Kam kamuoti tokius žmones? O pagalvokite sąžiningai, ką reiškia netekti darbingumo 63-ejų, jei pensija būtų, kaip siūloma, 72-iejų?

O ir ar darbdaviui reikalingi tokie darbuotojai, pas kuriuos kas antrą dieną važiuoja greitoji pagalba? Štai prieš porą metų Kamajuose į gyvenamojo namo teritoriją įvažiavo tarpmiestinis autobusas: vyresnio amžiaus vairuotojui sustreikavo širdis. Norite tokių nuotykių ne kartą per dvejus metus, o nuolat? Bus. Įsivaizduojate tarpmiestinio autobuso 72-iejų metų vairuotoją?

Įsivaizduojate tokio amžiaus ugniagesį? Medicinos seselę? Valdininką? Mokytoją, mokantį nebe savo anūkų, bet jau proanūkių bendraamžius? Kokie jų darbo rezultatai? Kaip sakoma, akys mato, bet padaryt nebeišeina?

Tai gal jau nustokime svaigti apie tai, kad pensinis amžius gali būti 72-eji. 72-eji – puikus metas vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, pamokymais užknisinėti anūkus ir proanūkius, gerti kavą kavinukėje po sekmadienio šv. Mišių, skaityti knygas, konstruoti laivelius, sodininkauti, meistrauti sūpynes proanūkiams. Leiskime dieduliui su babyte vedžioti šuniuką ir auginti katiną ar dekoratyvines žuveles. Meškerioti. Keliauti po pasaulį. Ar bent po Lietuvą. Bet jau nebe laikas dirbti. Jie užsidirbo bent truputį ramaus gyvenimo, laiko sau. Nes jo ne tiek daug ir beliko. Neverskime jo švaistyti neproduktyviam darbui dėl darbo. Jiems jau laikas valgyti tortą, o ne tabletes nuo sąnarių skausmo ir kraujospūdžio. Leiskime mūsų senjorams gyventi. O valdžiai būtų metas susimąstyti: vos keturiasdešimtmetį peržengę, jau spėjote daugeliui nusibosti ir daugelį užknisti. Palikit mums bent viltį, kad kada nors ir jūs išeisit į pensiją.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video