Camino Lituano: VIII diena (foto) (0)

Publikuota: 2021-06-15 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: VIII diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Akimirka iš kelionės piligrimų keliu

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Aštuntas etapas. Paberžė - Kėdainiai

2021 m. balandžio 25 d.

Vien dėl Paberžės sakralumo, ore tvyrančiosios paslapties ir visur kyšančių slėpinių galima kartoti ir kartoti Kelią. Dar dėl čia gyvenančių žmonių, tiksliau vieno žmogaus – ponios Reginos – beprotiškai įsimylėjusios savo darbą, gal net ne darbą, o pašaukimą. Taip tikrai, tai pašaukimas, su tokia meile, energija ir užsidegimu, taip įdomiai ir įtaigiai visiems pasakoti apie Tėvą Stanislovą – asketą, kunigą, vienuolį, sielų ganytoją, Žmogų. Žmogų, kokių gimsta kartą per šimtą metų, o gal dar rečiau, žmogų pas kurį pagalbos, patarimo, globos kreipdavosi tūkstančiai ir visiems jis padėdavo, nei vienam neatsakė. Nepatogų, tiesų žmogų, persekiojamą visų, kas tik turėjo tam galios. Nepalaužiamą žmogų, kovotoją, du kartus tremtą, daug kartų kalintą ir n-kartų gąsdintą. Į Tėvelį kreipdavosi beviltiški alkoholikai, narkomanai, „užribio žmonės“ ir visiems jis klojo baltą patalinę - „kad žmonėmis pasijustų“; visiems rasdavo darbo, kad užsimirštų – „Kas yra pragaras? Absoliuti vienatvė“; su visais kalbėdavo – „Blogos šnekos sugadina gerus įpročius“; visiems patardavo – „Vaikščiokime išmintu keliu, o ne klaidžiokime“. Todėl tiek daug dėkingų, tiek daug sugrįžusiu iš ten, iš kur paprastai nebesugrįžtama. Žmonės plūdo į Paberžę, vien 1000 krikštų per metus, o kiek santuokų? Apsiriko valdžia Tokį Žmogų ištremdami į Tokią Vietą. Čia kunigavo, bažnyčią atstatė ir iš čia būrį kovotojų, prieš caro valdžią, išvedė kunigas Antanas Mackevičius. Dar vienas patriotas, prikėlęs lietuvius kovai, rodos beprasmiškai, bet tokiai šventai: „nieko nėra šventesnio už Tėvynės laisvę“. Nepasisekė sukilimas, pralaimėjo, padėjo galvas, bet kiek žmonių prižadino, kaip aukštai iškėlė lietuvių dvasią ir savivertę. Su ta Antano Mackevičiaus sukilėlių dvasia – „lietuvio dvasios neužmuši“ - atkūrėme Nepriklausomybę, o Tėvas Stanislovas mokė: „Mūsų gyvenimas – kova su blogiu“, gal dar ne visi išmoko pamokas, bet vilties yra...  Paberžėje tvyranti aura suformavo tokias asmenybes, gal čia Lietuvos dvasinis centras? O gal kelionės į Šambalą pradžia? Kai amerikiečių ir europiečių mokslininkai ieškojo ypatingos, ramiausios vietos Europoje, seismologiniams tyrimams, niekur geriau nerado, kaip Paberžėje. Iškasė gilią šachtą, nuleido aparatūrą ir tyrinėja kodėl čia visiems taip gera...

Užmigau, kaip angelas pas Dievą ant pečiaus – šimtametėj lovoj, šalia Tėvelio celės. Nieko specialiai neskaičiavau, bet taip gerai sutapo, Kelio Sargas pasistengė: rytoj sekmadienis, neskubėdami atsikelsim, mišias Paberžės bažnyčioj išklausysim. Žadėjo Marius atvažiuoti, gal suveikė mano viešas kreipimasis? Gal pats jau sunoko pirmajam piligrimo žingsniui? Jis tikras lapinas, pradės nuo Paberžės slėpinių, o tada į Kelią žengs vienu gražiausių, jeigu ne pačiu pačiausiu etapu. Kur tu bičiuli buvai, kai vėjas ant menčių guldė, „pikti“ akmenys po kojomis maišėsi, o tiesus kelelis ties horizontu lenkėsi? Marius nesiliauja stebinti – prasidėjus pamaldoms kunigas paskelbė, kad šv. mišias aukoja už Audronę ir Algimantą ir už piligrimus kurie ėjo ir eis šituo Keliu... Gal tai pirmoji kregždė, žiūrėk, užgims tradicija ir Kelias įgaus daug daugiau sakralumo. Paberžė tam idealiai tinka: nueita pusė kelio, kai kam jau pūslės gyventi trukdo ir sausgyslės nebe tokios, kaip prieš žygį buvo, ir sąnariai paskauda, ir klubus maudžia, be vaistų užmigti sunku. O taip norisi pradėtą darbą iki galo užbaigti – užpirkai mišias sau, kitiems piligrimams ir, žiūrėk, lengviau pasidarė, sunkumą kaip ranka nuėmė...

Tik išėję iš Paberžės patekome į besikaitaliojančių metų laikų sūkurį: pavasarį keitė žiema, o žiemą vasara, kada norėjosi išsirengti ir pasideginti saulės atokaitoj. Tuoj ir Bakainių piliakalnis. Kokių nuostabių vietų randi Lietuvoj. Jau galvojau už Kernavę nieko įspūdingesnio nepamatysiu ir še tau, kad nori – Bakainių piliakalnis. Kiekvienas lietuvis, turėtų čia užlipti ir padūmoti apie savo bočių garbingą praeitį, o moksleivius čia turėtų vežti autobusais ir leisti jiems išsilakstyti po tuos piliakalnius, kad geriau prisimintų Lietuvos istorijos pamokas, gal tada ir pagarbos daugiau jaustų, ir pasididžiavimo savo valstybe daugiau išsiugdytų, ir savivertė visai kita atsirastų. Pasiraitoję kelnes įveikėm brastą per Liaudės upelį, kuris juosia piliakalnį iš trijų pusių ir linksmu kaimo keliuku nupėdinom iki Surviliškio. Čia vėl netikėtai užklupo žiema, kuri kiek pagadino mūsų pikniką ant šviežiai prasikalusios žolytės, teko, skubos tvarka, persikraustyti ant bažnyčios šventoriaus suolų. Toliau pro miestelio kapinaites, kur neilgai paieškoję atradom, anot ponios Reginos, Tėvelio ypač vertinamo ir gerbiamo šiuose kraštuose liaudiško baroko stiliumi kūrusio dievadirbio Vinco Svirskio kapą. Kaip neprisiminsi sudėtingo likimo, unikalaus talento, Rokiškio krašto dievadirbio Liongino Šepkos? Kurio darbai garsina Rokiškį ne ką mažiau negu Svirskio darbai Paberžę. Toliau per kabantį Nevėžio tiltą įkeliam koją į nuostabiausios gamtos prieglobsčio taką palei „tamsųjį Nevėžį“. Taip gera ant dūšios pasidarė, nemoku dainuoti bet čia taip užtraukiau, kad net mano bendrakeleiviai iš nuostabos prisėdo:

„Ten susimąstęs tamsus Nevėžis

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;

Banguoja, vagą giliai išrėžęs;

Jo gilią mintį težino Dievas“.

Toliau Šventybrastis, kur 1963m sukilėlių kapai, paminklas ir ąžuolų giraitė jų garbei. Toliau Ignacogrado griuvėsiai, taip savo dvarą, gal juokais, gal rimtai pavadino dvarininkas Ignacas Zaviša, norėdamas pasipuikuoti prieš kitus bajorus, o gal taip norėdamas pašiepti imperijos sostinę Petrogradą.  Šateniai – pakeliui dar vienas ypatingos svarbos objektas. Česlovo Milošo gimtinė, rašytojo, kuris didžiavosi savo lietuviška kilme, o savo gimtinės grožį ir paprastų valstiečių išmintį išgarsino savo romane „Isos slėnis“. Artėjant prie Kėdainių keitėsi ne tik kraštovaizdis, bet ir architektūra. Senuosius dvarus ir jų griuvėsius, keitė naujoji architektūra: įspūdingų gabaritų ir formų „naujųjų kėdainiškių“ rūmai su prižiūrėtais tvenkiniais, iščiustytais teniso kortais, privačiais stadionais, ramiai aptvaruose besiganančių danielių ir muflonų kaimenėmis, milžiniškais sarginiais šunimis, aukštomis tvoromis saugančiomis nuo pašalinio žvilgsnio ir žinoma milžiniškais šiltnamiais - kokie Kėdainiai be agurkinių šiltnamių? Dar paėjėjus nutolstam nuo Nevėžio ir prieinam Apytalaukio kaimą su įspūdingiausiais Kelyje matytais rūmais - grafų Zabielų dvaru. Net širdis verkia, kai matai tokį grožį pasmerktą lėtai ir neišvengiamai mirčiai. Didingas, kadaise buvęs dvaras, prarado viską, tik ne žavesį. Gal ir imtųsi, koks Lietuvos ar užsienio turtuolis dvaro atstatymo reikalų, bet ar protinga būtų investicija, kai pašonėje pridygę sovietinio paveldo šedevrų – plytinių keturbūčių, o visi buvę dvaro statiniai paversti socialiniais būstais. Ir patys rūmai, tikriausiai, nemačiau, nebuvau viduj, suniokoti negrįžtamai, kai čia buvo įrengtas proto negalią turinčių ligonių pensionatas. Pensionato kapines prieiname apžiūrėję rūmus. Šitos siurrealistinės kapinės būtų vertos genijaus Salvadoro Dali teptuko, bet per anksti numirė mano mėgstamiausias dailininkas. Būtų pamatęs, nutapęs ir išgarsinęs Apytalaukio pensionato kapines, Kėdainių kraštą ir tuo pačiu Lietuvą ant viso svieto: vienodų, pašalo išklaipytų antkapių eilės ir tankiai suaugusių, aukštų tujų metamas gūdus šešėlis, uraganinio vėjo fone sudarė tokį kraupų įspūdį, kad pagaugai per kūną ėjo.

Šiandien tiek daug visko buvo, gal net per daug vienai dienai. Kilometrų per daug, įspūdžių per daug, net sunku viską suvirškinti ir gražiai pateikti. Jeigu viskas bus gerai, po piligriminio Kelio atskiru įrašu dar kartą sugrįšiu į Paberžę – negaliu, įsimylėjau šį kaimelį.

Aštuntas etapas: Paberžė – Surviliškis – Šeteniai – Zabielų dvaras – Kėdainiai. Net jau virš 30km gavosi.

 

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video