Camino Lituano: XIII diena (foto) (0)

Publikuota: 2021-07-23 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: XIII diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Audronė ir Algimantas Šablinskai

„Rokiškio Sirena“ baigia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalijosi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Paskutinysis, aštuonioliktas etapas. Meteliai - Šventežeris

2021 m. gegužės 5 d.

Sėdim Šventežerio autobusų stotelėj laukdami autobuso namo ir geriam savojo Kelio pabaigtuvių šampaną – mūsų Kelias baigtas... „Geriausias planas – neturėti jokio plano“ - nuo pat Kelio pradžios, taip atšaudavau visiems, kurie manęs klausdavo apie artimiausius planus. Tik sėkmingai pasiekę Kelio tarpinę stotelę, pradėdavom rūpintis kitos dienos nakvyne. Pasitikėjau Kelio Sargo globa ir visą mūsų Kelio planavimą buvau atidavęs jam į rankas. Dar vakar vakare, galutinis mūsų tikslas buvo Lazdijai, tačiau, kaip visada, iš vakaro ieškodamas nakvynės, Lazdijuose jos negavau. Vienintelis viešbutis „Gojus“ ir svečių namai „Simona“ buvo užimti. Žinoma, galima buvo atsikėlus su saule, bandyti suspėti į vienintelį, po pietų iš Lazdijų išvykstantį autobusą, bet... Butų likę nesurašyti vakarykštės dienos Kelio įspūdžiai, kuriuos mėgdavau rašyti rytais, Audrutei dar saldžiai miegant, butų išlikusi ir nemaža streso rizika, kada turėtum baisiai skubėti, visą laiką žvalgantis į laikrodį. Koks tikslas verstis per galvą, jeigu viską galima išspręsti paprastai ir užtikrintai: nurėžei keletą kilometrų nuo galutinio tikslo ir savąjį Kelią užbaigei Šventežery – miestely su tokiu šventu pavadinimu...

Sodybą „Mėta“ palikome lygiai dešimtą, iki autobuso, pasilikę valandą rezervo. Pirmas objektas Metelių apžvalgos bokštas „Nendrių pėdas“. Jis stovi prieš pat miestelį iš rytų pusės ir iš pačių Metelių nesimato. Kai prie kapinių paklausėm: „kur jūsų apžvalgos bokštas“ – vietiniai juokdamiesi parodė: „čia tuoj už pušelių, gal koks šimtas metrų“... „Nendrių pėdas“ neaukštas, tik 75-iai laipteliai, (prisiminkim Birštono bokštą su 300-ais), bet labai išvaizdus. Užlipus matosi Metelio, Dusios ežerai, pats miestelis ir jo apylinkės, tačiau tokio begalinės, beribės erdvės pojūčio, kaip nuo Papėčių piliakalnio, kai išauga sparnai ir norisi skristi, jau nėra. Dusia ne be reikalo pravardžiuojama Dzūkų jūra, nes visus Baltijos požymius turi: smėlio paplūdimiai, pušynai aplink ir bangos nemažos skalauja krantus... Gražu! Iki pat regioninio parko direkcijos, keliavom Dusios pakrante. Čia, suradę piligrimų bibliotekėlę ir vėl savavališkai užsidėjom antspaudą į savo piligrimų pasus...

Kirtom Seirijų – Lazdijų plentą ir geltonų rodyklių vedini patraukėm Bijotų pažintiniu taku. Kiek paėjėjus pirmasis „Stop“! Kas gi čia? – pasistojo klausimas, kai pamatėm mėlyna spalva užtepliotas geltonas rodykles. Grįžtam atgal, ir tikrai, už didelės žabų krūvos randam pasislėpusią naujutėlę Camino Lituano nuorodą. Po kiek laiko antroji nesėkmė  - „Akligatvis“! Atėjom pas kažką į sodybą į „svečius“, tik mūsų niekas nelaukia. Stovim, žvalgomės aplink, kurgi vėl prašovėm? Tik staiga Audrutė sako: „atsimeni, kai buvom pas Kristiną ir Igorį, kur šalia Pakruojo albergą piligrimams rengia? Kristina minėjo, kad paskutiniam etape jie irgi pasiklydo, gal paskambinam, pasiklausiam“? „Baik bajerius“ – sakau: „To dar betrūko, kad paskutinę dieną pasiklystume. Einam atgal ir atidžiau dairomės, vėl rodyklė bus kur užkišta“. Radau! – šaukia Audrutė. Nemenka tokia nuoroda (kaip mes ją pražioplinom?), bet pasukta į pievą... Į pievą, tai į pievą – varom į pievą! Klampojam, po užvakarykščio lietaus visur baisiai šlapia, jau ir batuose vanduo žliugsi, ne tai kad kelio, nei takelio, nei provėžų nesimato – paprasčiausia ganykla. Einam, einam, ganykla baigiasi, už jos krūmai, o už krūmų, matyt, žemesnės vietos būta, vandens, matosi, iki kelių. Ir čia „Stop“! O laikas tai tiksi, dar iš jaunystės laikų vienas posakis giliai į atmintį įsirėžęs, galvoj širdies ritmu pulsuoja: „Traukinys šikančių nelaukia “! „Traukinys šikančių nelaukia “! (mūsų atveju autobusas pasiklydusių nelaukia). Štai tau ir dilema! Šekspyro plunksnos vertas epizodas - jo garsusis, egzistencinis: „Būti ar nebūti – štai kur klausimas“!?

  • Brendam? – klausia Audrutė
  • Gal tau su galva negerai, man koja skauda! – spyriojuos.
  • Kai per Šušvę, tai pirmas, o dabar bijai? Bailys! – drąsina mane
  • Ten buvo viskas aišku, perbrendam ir einam toliau. O čia man niekas neaišku! Perbrendam, o jeigu nuorodos nerandam, kas tada? – logiškai mąstau.
  • Tada galvok pats, tu čia „glavnas“, aš tik dekabristo žmona – nusileidžia Audrutė.

Kelio Sargas man pasufleravo grįžti į pirmąją pradžią, prie tų mėlynai užterliotų rodyklių. Orientuotis buvo galima, nes Kelio čia būta. Vingiuoja jis pro tokią išpuoselėtą sodybą. Tikriausiai, kilo koks konfliktėlis su sodybos šeimininkais ir uždraudė piligrimams jų privačią, šventą žemelę mindžioti. Camino Lituano sumanytojai turėjo iš padėties kažkaip suktis ir nukreipė piligrimus eiti pro pievą, kad jų valdas apeitų, o kai šitiek prilijo antra Šušvė pievoj atsirado...

Laiko daug sudeginom, kol iš šito užburto rato išėjom, laiko rezervas visai subliuško, bet nuo grafiko dar neatsiliekam. Nakrūniškės kaime dar viena piligrimų bibliotekėlė. Naudinga šita iniciatyva būtų, jeigu, kas kelio pradžioje tokių bibliotekėlių įrengtų. Gal ką praleidau? Mes tik tris matėm: prie Miroslavo bažnyčios, prie Metelių regioninio parko direkcijos ir čia. Visos dvidešimties kilometrų spinduliu. Jeigu atsirastų daugiau būtų puiku, manau, miestelių ir kaimų bendruomenės, su laiku, apie tai pagalvos. Leidžiantis nuo Stragiškės aukštumų, visą laiką mus lydėjo nuostabi Dusios ežero panorama, iš tolo matėsi ir garsioji Kryžių Koplyčia. Kadaise, prieš mūšį su švedais, lietuvių kariuomenės kapelionas čia laikė mišias ir pastatė toje vietoje tris kryžius. Po kurio laiko, čia prasidėjo stebuklingi išgijimai, žmonės atsidėkodami pradėjo statyti padėkos kryžius, buvo pastatyta ir pirmoji medinė koplyčia. Dabar čia išties sakrali vieta, rimties sala, kur tikinčiųjų rankomis padarytas toks ale padzūkų „Kryžių kalnas“ ir pastatyta dangų remianti mūrinė Kryžių Koplyčia. „Belskite ir jums bus atidaryta“ – sako Viešpats, evangelisto šv. Mato lūpomis...  Ir beldžiasi, ir prašo žmonės malonių, matyt, gauna jeigu čia šitiek padėkos kryžių pastatyta...

Pasiekę Šventežerį nepajutom kažkokios ypatingos euforijos, neįvyko nušvytimas ir mes nepanėrėm į nirvaną. Tik pasibučiavom su Audrute, dėkodami vienas kitam, kad ištvėrėm, kad nugalėjom save, kad nesipykom, kad slaugėm, kad palaikėm vienas kitą, kad įveikėm, kad pabaigėm, kad finišavom... Taip, čia ne Camino de Santiago, kai tu viską užbaigi Santjago de Kompostela katedroje: praeini pro šv. Jokūbo palaikus, išgirsti širdį (gal ego?) pamaloninantį „peregrinos de lituania”, sulauki kol aštuoni šv. Mišių patarnautojai, iki pat katedros lubų, įsiūbuoja milžinišką smilkytuvę ir visas pakylėtas, bei dvasiškai sklidinas išsiruoši į “pasaulio kraštu” vadinamą Finisterrą. Čia, sėdėdamas ant uolų ir žiūrėdamas į vandenynan besileidžiančią saulę pasižadi būti gerasnis ne tik aplinkiniams, bet ir sau: dažniau pakelti akis į dangų, dažniau į rankas paimti “protingą” knygą, daugiau laiko skirti bendravimui, dažniau apkabinti savo artimuosius, daugiau duoti negu imti, labiau mylėti ir dažniau atleisti... Nesu specialistas, bet man tai labai panašu į nušvytimą ir sielos apsivalymą. Camino Lituano to neduoda, o ir negali duoti – čia tik Kelio pradžia...                  

Aštuonioliktas etapas: Metelys – Šventežeris. Paskutiniai 20 km. Bet kokie įspūdingi...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video